Po ilgo gydymo ligoninėje mirė monsinjoras Alfonsas Svarinskas

„Man paskambino Donatas Stakišaitis, kuris išleido Svarinsko prisiminimų pirmą dalį. Paskambino, kai tik monsinjoras numirė – ketvirtadienį apie vidurdienį“, – portalui lrytas.lt sakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.

Jis vienas pirmųjų pasidalijo šia naujiena socialiniame tinkle „Facebook“.

„Mirė garsusis Lietuvos kovotojas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, visą gyvenimą atidavęs kovai už Dievą ir Lietuvą, net 22 metus praleidęs lageriuose ir kalėjimuose.

Amžinojo atilsio prašykime jam danguje, tegul ilsisi ramybėje po visų kovų, vargų ir skausmų“, – taip apie A.Svarinską savo socialinio tinklo paskyroje atsiliepė J.Kauneckas.

Monsinjoras jau savaitę gulėjo ligoninėje. J.Kaunecko teigimu, iš pradžių buvo be sąmonės, paskui ją atgavo, net stiprėjo. Ketvirtadienį ryte D.Stakišaitis dar pabendravo su A.Svarinsku.

„Apie vidurdienį paskambino ir sakė, kad ką tik numirė“, – pasakojo Panevėžio vyskupas emeritas.

Jo teigimu, monsinjoras jau kurį laiką kentė dėl plaučių ligų.

Prieš porą savaičių Panevėžyje A.Svarinskas dalyvavo savo prisiminimų knygos pristatymo renginyje. Į antrą mokyklos aukštą, kuriame vyko renginys, monsinjoras savo jėgomis nebeužlipo. „Reikėjo jį kone nešti. Jis buvo gana silpnas“, – sakė vyskupas J.Kauneckas.

Jo žiniomis, monsinjoras keletą kartų pastaruoju metu buvo sirgęs plaučių uždegimu. Ketvirtadienį ryte jo temperatūra buvo 38,4 laipsnio.

Dvasininką dažnai lankydavo kiti kunigai, jis mirė gavęs paskutinį patepimą. „Kunigai tokių dalykų neatideda paskutiniam momentui“, – patikino vyskupas J.Kauneckas.

Kai tik guldavosi į ligoninę, A.Svarinkas prašydavo paskutinio patepimo.

Dar šį pavasarį, gegužės 19 dieną, dvasininkai susitiko Partizanų parke, kurį gimtinėje įsteigė pats A.Svarinskas.

Vyskupas, kaip žinodamas, patarė monsinjorui kam nors parką užrašyti, kitaip jis po dvasininko mirties atiteksiąs valstybei. „Bet net jei nespėjo niekam užrašyti, gal niekas nedrįs tokio parko nusavinti“, – vylėsi vyskupas.

Prieš metus dvasininkas A.Svarinskas buvo patekęs į keblią padėtį, kai po ilgai trukusio gydymo neturėjo pinigų sumokėti už medicinos paslaugas. Kovotojas už Lietuvos laisvę tada pasakojo, kad į ligoninę pateko, kai nugriuvęs susilaužė 7 šonkaulius. Už ligoninėje ir sanatorijoje praleistas savaites susidarė pusketvirto tūkstančio litų sąskaita.

A.Svarinskui tai buvo didelė pinigų suma, bet reikiamas lėšas paaukojo amerikiečiai, remiantys Lietuvos partizanus.

Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė stebėjosi, kad nei valstybei, nei Bažnyčiai šio garbaus amžiaus žmogaus likimas nerūpi: „Jis gyvena iš 1,8 tūkst. litų per mėnesį. Bet vien, atrodo, keturių kambarių buto šildymas jam atsieina 1,4 tūkst. litų. Iki šiol neapmokėtos poros pastarųjų mėnesių sąskaitos.“

A.Svarinskui padėdavo 75 metų vienuolė, vardu Monikutė. Tai, kas lieka nuo šildymo, ir kelių šimtų litų moters pensija žiemos mėnesiais išmaitino juos abu.

Dvasininkas nei į Bažnyčią, nei į valstybės institucijas pagalbos nesikreipė. „Bažnyčia neturi pinigų. Nors, jeigu man reikėtų, Bažnyčia paskutinius atiduotų“, – su portalu lrytas.lt mintimis pernai dalijosi monsinjoras.

Gerai dvasininką pažįstanti B.Valionytė tikino, kad A.Svarinskas – ne toks žmogus, kuris skųstųsi ar prašytų pagalbos.

„Jei jis turi 2 litus kišenėje, būtinai paaukos elgetaujančiam, tokia jau pozicija. Daugelis žmonių jį lankė ligoninėje ir paliko jam pinigų. Dalį jų, esu tikra, monsinjoras išdalijo gretimose palatose gulintiems žmonėms. Sakė – vienas su penkiais vaikais, kitas darbo neturi, tad turėjo jiems padėti“, – pasakojo moteris.

Tada kalbėdamas su lrytas.lt žurnaliste dvasininkas primygtinai tikino, kad paramos jam tikrai nereikia. „Gink Dieve, tik nesiųskit pinigų. Sužinojo amerikiečiai, kurie remia partizanus, ir man atsiuntė 2,6 tūkst. litų. Vienas pilietis, kuris nepanoro pasakyti pavardės, paaukojo 600 litų. Jau sumokėjau už visą gydymą“, – tada dėstė A.Svarinskas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ketvirtadienį išreiškė užuojautą dėl A.Svarinsko mirties.

Pasak šalies prezidentės, neišsižadėjęs religinės ir tautinės veiklos, A.Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis jos ateitimi.

„Tai buvo ypač stiprus ir sukrečiančią sovietmečio tikrovę patyręs žmogus, išgyvenęs nuolatinius persekiojimus, kankinimus, nesi baigiančius trėmimus ir kalėjimus“, - sakoma valstybės vadovės užuojautoje.

Seimo pirmininkė L.Graužinienė savo ir Seimo vardu taip pat išreiškė užuojautą.

„Lietuva neteko atsidavusio ir iškilaus katalikų dvasininko, atkaklaus kovotojo už tėvynę Lietuvą, nuoširdaus ir gėrį skleidusio žmogaus. Alfonso Svarinsko gyvenimas nebuvo lengvas, jam teko patirti tremties ir lagerių rūstybę. Tačiau ne skaudi gyvenimo patirtis atsispindėjo jo veide ir visoje esybėje, o žmonėms dalinama šviesa ir išmintis“, – rašoma Seimo pirmininkės užuojautoje.

Seimas plenariniame posėdyje tylos minute pagerbė A.Svarinsko atminimą.

Už religinę ir tautinę veiklą A.Svarinskas sovietinės valdžios buvo net tris kartus nuteistas kalėti lageriuose. Gimė 1925 m. Ukmergės r. 1932–1936 m. mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, vėliau A. Smetonos gimnazijoje Ukmergėje.

1942–1946 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje. 1946 m. pavasarį A.Svarinskas išėjo pas partizanus, aprūpindavo juos spauda ir medikamentais. 1946 m. gruodį jis buvo suimtas, tris mėnesius tardytas ir kankintas, teistas net penkis kartus.

Pirmą kartą – karo tribunolo, antrą kartą – vadinamosios „troikos“ – KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus tremties. 1947–1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. lageryje slapta įšventino jį į kunigus. Grįžęs į Lietuvą A. Svarinskas netrukus (1958 m.) buvo nuteistas antrą kartą šešeriems metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą.

1958–1964 m. kalėjo Mordovės (Rusija) lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A.Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą. 1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą A.Svarinskas tik po 20 mėnesių gavo leidimą dirbti kunigu ir buvo nuolat sekamas saugumo.

Kunigas A.Svarinskas bendradarbiavo 1972 m. pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“. 1978 m. kartu su kunigais S.Tamkevičiumi, J.Kaunecku, J.Zdebskiu ir V.Vėlavičiumi įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.

Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. A.Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas 7 metams griežtojo rėžimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. jis kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.

1988 m. lankydamasis Maskvoje JAV prezidentas R.Reiganas paprašė SSRS vadovo M.Gorbačiovo išlaisvinti kunigą A. Svarinską. 1988.07.11 d. kalinys buvo paleistas ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į tėvynę. 1988–1990 m. jis lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, net 11 kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, jis grįžo atgal į tėvynę, dirbo kardinolo V.Sladkevičiaus kancleriu, 1991–1995 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. 1991 m. A.Svarinskas buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, vėliau buvo Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu, Kavarsko (Anykščių r.) klebonu.

A.Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.). Už žmogaus teisių gynimą jis buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“, yra Leko miesto (Italija) garbės pilietis.