S.Kudzevičius buvo ilgametis jachtos „Lietuva“ kapitonas, profesionalus mūsų šalies buriuotojas, išugdęs ne vieną jaunosios kartos buriuotoją.
Gimęs ir augęs prie jūros, Steponas nuo vaikystė pamėgo bures, jūrų platybes ir tą jausmą išsaugojo iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Jis vis mėgdavo kartoti: „Pasaulyje yra trys patys gražiausi dalykai – šokanti moteris, šuoliuojantis žirgas ir vėjo pilnomis burėmis jachta.“
Už Lietuvos vardo garsinimą, jaunųjų buriuotojų ugdymą jachtos kapitonas Steponas Kudzevičius buvo pripažintas vienu iš pilietiškiausių klaipėdiečių.
Pradėjęs buriuoti 1959 metais, jis greitai tapo puikiu lenktynininku, daugelio regatų nugalėtoju, tarptautinės klasės sporto meistru.
Daugelį metų plaukiodamas po Baltiją, Steponas, kaip ir daugelis jo bendražygių, svajojo apie platesnius vandenis. Ta svajonė išsipildė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
S.Kudzevičius buvo vienas iš tų aktyvių iniciatorių, kurie 1989 m. organizavo pirmąjį Lietuvos jachtų „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“ žygį per Atlantą su šūkiu „Lietuvos garbei, tautos vienybei“. Tada jis du kartus perplaukė Atlanto vandenyną. Steponas visada didžiavosi tuo, kad dalyvavo žygyje, kuris parodė pasauliui, kad okupuota Lietuva per 50 metų nemirė.
Po šios kelionės ambicingas buriuotojas Steponas susikaupė dar rimtesniam žygiui. Jo vadovaujama jachta „Lietuva“ šaliai itin sunkiais 1992 metais išplaukė į pirmąjį žygį aplink pasaulį. Pirmą kartą Lietuvos trispalvė plevėsavo Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenynuose, pabuvojo prie Europos, Australijos, Amerikos ir Afrikos krantų.
„Keistai tuomet viskas buvo susipynę, – žiniasklaidai po kelionės sakė Atlantą kirtusios jachtos „Lietuva“ kapitonas Steponas Kudzevičius. – Jachtoje plazda neįteisinta Lietuvos vėliava, mes, Lietuvos buriuotojai, – su tarybiniais pasais, o Klaipėdos krantinėse, kur buvo susirinkusios daugiatūkstantinės minios, – aukščiausio laipsnio euforija. Kas verkia, matydamas trispalves, kas iškėlę pirštus klykia „Mes nugalėsim“, kažkas bando skanduoti „Lie-tu-va“. O mums gera, kad išplaukiam pasauliui parodyti, jog išdrįstam vėl keliauti su Lietuvos vėliava.“
Daug žinojęs apie jūrinį buriavimą, sukaupęs didelę navigacinę praktiką, Steponas stengėsi perduoti savo žinias „vaikiams“ – taip jis vadindavo jaunuosius jachtos „Lietuva“ įgulos narius. Jis stengėsi jiems įdiegti pasitikėjimą savo jėgomis, siekti profesionalumo, mokė buriuotojų etiketo ir pagarbos Lietuvos buriavimo tradicijoms.
Jo dėka „Lietuva“ buvo nuolat gerai prižiūrima, o jos jaunoji įgula tapo pajėgi dalyvauti prestižinėse tarptautinėse regatose. Dar pernai S. Kudzevičius dalyvavo regatose, plaukė jachta „Lietuva“ kartu su vaikų globos namų auklėtiniais. Pirmą kartą ant denio užlipę vaikai žavėjosi kapitonu ir išsižioję klausėsi jo pasakojimų apie plačius vandenynus, patirtas audras ir pamatytus kraštus.
S.Kudzevičių jo įgula prisimena, kaip reiklų kapitoną, tačiau jis niekada nekeldavo balso.
Užtekdavo išgirsti jo įsakymą ir nekildavo noro prieštarauti. Tačiau kartu jis buvo linksmas, mėgdavo pajuokauti, o ilgos budėjimo naktys su kapitonu niekada neprailgdavo – tiek smagių istorijų jis žinodavo ir taip įdomiai jas pasakodavo, vienintelis iš įgulos dar mokėjo jūreiviškų dainų.
S.Kudzevičius buvo ne tik geras buriuotojas, laivo kapitonas. Profesinėje srityje jis buvo tikras inovatorius, visada turėjo idėjų, kaip darbą efektyvinti, racionalizuoti. Klaipėdos politechnikume įgijęs statybos inžinieriaus profesiją, įsidarbino inžinerinių tinklų statybos valdyboje. Pradėjęs nuo meistro, savo sąžiningu darbu, geromis idėjomis greitai užsitarnavo vadovybės pagarbą ir per penketą metų pakilo iki darbų vykdytojo pareigų, o dar po septynerių metų ėmė dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.
Dalyvavo Klaipėdos Mokyklos gatvės tilto statyboje ir už tai gavo ne vieną padėką ir apdovanojimą. Po Nepriklausomybės atkūrimo S.Kudzevičius darbavosi dar keliose įmonėse. Inžinierius darbo neapleido iki pat pabaigos. Pastaruoju metu vadovavo UAB „Klaimonta“, kurios veiklos sritys – metalo gaminiai ir konstrukcijos. Statybos inžinierius už savo darbus gavo ne vieną apdovanojimą.
Talentingas statybininkas, galima sakyti, pats savo rankomis pastatė savo šeimai ir namus. Plaukimo metu S.Kudzevičiaus sumanumas taip pat praversdavo. Kapitonas visada rasdavo išeitį. Įgula gerai prisimena, kaip 2012 metais lūžo jachtos šturvalas, o Steponas sumąstė konstrukciją ir parplukdė saugiai laivą.
Dar daug panašių istorijų prisimintų jo bendražygiai. S.Kudzevičius jo bendražygių, draugų, įgulos akyse visada išliks pasitempęs, griežtas, bet teisingas, sumanus ir kartais nevengiantis papokštauti kapitonas, o artimiesiems – mylintis vyras ir tėvas, senelis, uošvis.
