Visą pedagoginės ir mokslinės veiklos laiką Vilniaus universitete (daugiau kaip 40 metų) V.Žukas skyrė lietuviškos knygos tyrinėjimui. Jai buvo skirtas jo dėstytas lietuvių bibliografijos istorijos kursas, disertacijos, knygos ir straipsniai. Juose ryškia linija eina kovos dėl lietuvių kalbos, rašto, knygos teisių (dažniausiai spaudos draudimo metais) tema.
V.Žuko publikacijose parodoma knygos, ypač senosios, reikšmė fiksuojant ir išsaugant kalbą, jos vaidmuo formuojant literatūrinę kalbą. Straipsnių rinkinyje „Knygotyros bruožai“ rašoma apie žymiausią XIX a. pirmosios pusės veikėjų S.Daukanto, M.Valančiaus ir kitų pastangas puoselėti lietuviškąją raštiją.
Profesorius paskelbė straipsnių apie kalbos paminklus - S.Sutkevičiaus žodyno rankraštį, dingusį E.Volterio žodynėlį, vilniečio J.Šlapelio kalbotyros darbus.
Monografijose apie tarpukario Lietuvos leidyklas („Dirvą“, „Švyturį“, „Sakalą“ ir kitas) pateikta duomenų apie kalbinės literatūros leidimą.
V.Žukas tyrinėjo lietuvių kalbos mokslo bibliografijos šaltinius, paskelbė kalbininkų (J.Balčikonio, K.Būgos, E.Frenkelio, J.Jablonskio) archyvinės medžiagos. Paminėtinos publikacijos ir straipsniai apie paskutinių dešimtmečių kalbininkus prof. J.Balčikonį, D.Urbą, A.Žirgulį ir pagaliau knyga apie prof. J.Pikčilingį – „Gyvenimas gimtajai kalbai“ (2001). Mokslininko veikaluose iškelta daug žymių XX a. lietuvių kultūros veikėjų, tarp jų ir Felicija Bortkevičienė.
1991 m. V.Žukas išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau ir toliau nuosekliai dirbo, rašė ir leido knygas
Didelę vertę turi jo parašytų ir išleistų veikalų ciklas „Lietuvių rašto ir knygos kultūra“.
Gimė V.Žukas 1925 m. Pakiršinio kaime, Radviliškio rajone. Sunkiai besiverčiančioje šeimoje ramybę ir susitaikymą atnešdavusi daina, smalsumą žadino anksti prasidėjusi pažintis su pasakų ir knygų pasauliu.
Savo prisiminimuose V. Žukas rašė: „Bent ankstyvoj vaikystėj daugiausia knygų perskaičiau ganydamas miške. (…) Pirmąjį „bibliografijos“ darbą atlikau vokiečių laikais – suregistravau savo knygas. Jų turėjau gal pusantro šimto.“
Anksti pradėjo formuotis studijinio darbo su knyga įgūdžiai, aktyvų skaitymo stilius: „Būdamas gimnazijos VII klasės mokinys pradėjau į specialų storoką sąsiuvinį nurašinėti skaitytose knygose užtiktas įdomesnes mintis (…). Matyt, tokiu būdu norėta užfiksuoti perskaitytą knygą, pasilikti lyg jos atminimą.“
Studijų metais Kaune, o nuo 1949 m. rudens Vilniaus universitete, nors ir varginamas ligų, daug skaitė, gilinosi, bendravo su įdomiais žmonėmis. 1951 metais, baigęs studijas, V.Žukas pradėjo dirbti Lietuvių literatūros katedros Bibliotekininkystės skyriuje, kuris po metų buvo perorganizuotas į Bibliotekininkystės katedrą.
Nuo pat pirmųjų metų iki darbo Vilniaus universitete pabaigos V.Žukas buvo pagrindinis bibliografijos dėstytojas ir mokslininkas tyrinėtojas. Jis pirmasis pradėjo skaityti bendrosios bibliografijos paskaitas, parengė bibliografijos istorijos ir lietuvių bibliografijos istorijos, grožinės literatūros bibliografijos kursus. Šalies bibliotekose ir informacijos bei bibliografijos tarnybose dirba šimtai šiuos kursus išklausiusių ir profesoriaus egzaminų kartelę (o ji tikrai visad buvo pakelta aukštai) įveikusių specialistų.
Velionis ketvirtadienį po pietų bus pašarvotas Vilniaus universiteto šv.Jonų bažnyčios koplyčioje, laidojamas penktadienį Antakalnio kapinėse.
