Klaipėdietis tapytojas Arūnas Mėčius ketverius metus savo gimtadienio
proga sukviesdavo bičiulius ir jiems dovanodavo savo naujausių darbų
parodą. Bet šįmet kažkodėl parodos nesurengė.
Pernai jis pavėlavo užsisakyti salę, bet rado išeitį - ekspoziciją
įkurdino "Senamiesčio bare", kurį mėgsta uostamiesčio menininkai, čia
dažnai užsukdavo ir pats autorius.
Parodoje "Mažas didelio miestelio gyventojas" susirinkusieji išvydo
penkis vieno ciklo kūrinius. Iš visų darbų žvelgė katinai.
"Tikra viskas, kas gimsta iš meilės, - sakė A. Mėčius. - Klysta tie,
kurie skirsto meilę į tikrą ir netikrą, didelę ir mažą, gražią ir
negražią. Paroda skirta katinui, kuris šiais metais mano vidiniam
vaikui suteikė daug džiaugsmo valandų.
Kažkam jis - tik mažas didelio
miesto gyventojas, o man - kūrybos versmė ir įkvėpimas. Lygiai taip ir
aš kažkam esu tik mažas didelio miesto gyventojas, o kažkam -- mylimas,
brangus ir vienintelis. Taigi ši paroda ne apie katiną, o apie meilę,
kuri mažą paverčia didžiu, silpną - stipriu, o paprastą -
stebuklingu".
Arūno ir jo draugės poetės Dalios Bielskytės namuose Klaipėdoje pirmasis
Kanados sfinksas apsigyveno prieš porą metų. Paskui jam kompaniją
papildė dar keli beplaukiai katinai. Šeimininkai su savo augintiniais
dalyvavo ne vienoje kačių parodoje ir pelnė apdovanojimų.
Lėtai kuriantis menininkas nelabai mėgo viešumą ir bevelijo būti
nepastebimas. Prieš keletą savaičių norėjau jį kartu su drauge Dalia
pakalbinti "Šeštadienio pašnekesiams", bet A. Mėčius lanksčiai išsisuko:
"Jūs galite kalbėti su Dalia, o aš šalia pasėdėsiu ir patylėsiu".
Užpernai per gimtadienio parodą autorius kaip visada buvo apipiltas
gėlėmis ir dovanomis. Praktiškiausia jų buvo - naujutėlaitis dviratis.
A. Mėčius nuo dviračio nenulipdavo iki šalnų, važinėdavo juo į darbą
dailės mokykloje ir atgal - iš vieno miesto galo į kitą.
A.Mėčiaus paveikslai - nutapyti tik jam vienam būdinga maniera,
atskleidžiantys ne tik pagrindinius jo kūrybos, bet ir charakterio
bruožus.
Jo darbai atpažįstami iš realistiškai perteiktų fantasmagoriškų siužetų,
žaižaruojančių spalvų ekspresijos. Savo drobes jis specialiai sendino,
tarsi viduramžių menininkas jas padengdavo storu blizgančio lako
sluoksniu.
Toks tapybos braižas kai kam primena renesanso ar baroko tapybą.
Menotyrininkų manymu, tai tarsi grįžimas prie ištakų, aistringa savos
tapatybės paieška per pokalbį su laiku ir tradicija.
Tobulai įvaldęs piešimo ir tapybos techniką A. Mėčius savo paveiksluose
lyg šaiposi iš savęs ir artimųjų, tačiau nuoširdus, švelnaus grotesko ir
sarkazmo skraiste dangstomas jo humoras toks, kad žiūrovus priverčia
geraširdiškai nusišypsoti, o ne piktintis, sužadina smalsumą.
"Gal tik atrodo, kad ironizuoju, iš kažko šaipausi, o iš tikrųjų net
susapnuoti siužetai iš fantastikos srities tėra savaip suvoktos realybės
atspindys. Esu laimingas, kai žiūrovai tai pastebi ir įvertina. Man
tapyba - bendravimo su artimais žmonėmis forma", - sakė A.Mėčius.
Vilniaus dailės akademijoje baigęs grafiką ir vėliau magistrantūrą
A. Mėčius apipavidalindavo uostamiesčio poetų ir prozininkų knygas.
Tapytojas dėstė Adomo Brako vaikų dailės mokykloje.
Į parodas nuolat suplūsdavo būriai jo auklėtinių. Jie tvirtindavo, kad
A.Mėčius - vienas mylimiausių mokytojų.
