„Brolis išsivedė seserį. Zitukė ir šiaip buvo prastos sveikatos. Brolio
mirtis ją stipriai paveikė“, - kalbėjo kaimynai Marijampolės savivaldybės miestelyje.
Artimieji Algimantui greitąją pagalbą kvietė trečiadienį rytą. Tačiau
medikai jau nebegalėjo išgelbėti vyro gyvybės, konstatavo jo mirtį.
Apie vidurdienį į tuos pačius namus vėl buvo kviečiama greitoji.
Brolio mirties sukrėsta Zita nualpo. Ji be sąmonės buvo atvežta į
Marijampolės ligoninės reanimacijos skyrių ir jame mirė.
Niekada savo šeimos neturėjusi neįgali Zita iki 1995-ųjų gyveno kartu su
motina. Tais metais iš Dzūkijos atsikraustė brolis Algimantas su šeima.
Neįgalioji neturėjo bėdų, kol buvo gyva motina. Kai ji mirė, testamentu
namą ir gabalą žemės palikusi dukrai, Zitos gyvenimas, anot kaimynų,
virto pragaru.
Praėjusią žiemą liudvinaviečiai ėmėsi aktyviai ginti neįgalią moterį,
kurią engė ir skriaudė namiškiai.
Vieną sausio dieną sumušta Zita atėjo pas savo pažįstamą ir pasiguodė,
kad nebegali kentėti, tačiau nežino, į ką kreiptis pagalbos.
Pirmasis nelaimėlei padėjo Liudvinavo parapijos klebonas Remigijus
Maceina. Jis iškvietė greitąją pagalbą, policijos pareigūną, pasirūpino,
kad Zita būtų paguldyta į ligoninę.
Gydytojai tąsyk jai konstatavo galvos, krūtinės, kojos sumušimus bei
mažakraujystę. Moteris buvo bemaž mirtinai išsekusi.
Ją sumušęs 40-metis sūnėnas buvo teisiamas už smurtą. Vyrui buvo
skirta kardomoji priemonė - negyventi tame pačiame name su auka. Tačiau
kitos pastogės stiklelio nevengiantis smurtautojas neieškojo.
„Kurį laiką jis pabuvo atskirai. Bet kur jis dėsis? Vėl grįžo į tetos
namus“, - teigė liudvinaviečiai.
Ligoninėje, o vėliau - slaugos skyriuje Zita pagyveno ramiai, sustiprėjo
ir parvyko į savo namus.
Policijos pareigūnai, seniūnijos socialinės darbuotojos dažnai lankydavosi
neįgaliosios namuose, ne kartą įspėjo jos artimuosius, kad neskriaustų
ligotos moters.
Namiškiai gynėsi, kad nieko blogo giminaitei jie nedaro. Baugštaus būdo
Zita irgi visus tikindavo, kad neva viskas gerai.
Praėjusį sausį liudvinaviečiai dėl engiamos
neįgaliosios kreipėsi į žiniasklaidą, jie papasakojo apie kraupų Zitos gyvenimą su brolio šeima.
„Girdėdavome, kaip ji klykdavo, kai brolio sūnus su lazda ją vaikydavosi
po kiemą.
Matėme, kaip ji eidavo į Šešupę skalbti ir praustis, vos tik nutirpdavo
ledas. Savuose namuose jai buvo neleidžiama to daryti.
Ji nuolat būdavo išbalusi, apsiskarmalavusi, išsigandusi ir alkana“, -
pasakojo kaimynai.
Jie teigė, kad Zita maisto ieškodavo šiukšlių konteineriuose, kačių ar
šunų dubenėliuose, pasislėpusi godžiai valgydavo kaimynės duoto pyrago
riekę, nors gaudavo apie tūkstantį litų neįgalumo pensiją.
„Penkta valanda ryto, o ji - jau tvarte. Siūbuoja vaikščiodama,
nevalgiusi kelias dienas. Artimieji ją vis tingine apšaukdavo,
grasindavo išvešią į „durnyną“, - baisėjosi kaimynai.
Zitai seniūnijos darbuotojai du kartus buvo siūlę apsigyventi globos
namuose ir net dokumentus sutvarkė, tačiau neįgalioji pareiškė iš savo
namų niekur nevažiuosianti.
„Jai nėra nustatytas neveiksnumas ar paskirta globa. Moteris turi antrąją
neįgalumo grupę. Prievarta išvežti į globos namus neturime jokios
teisės. Jos brolis su žmona pareiškė neatiduosią Zitos į jokią valdišką
įstaigą. Suprantama, nes jie niekur nedirba, gyvena iš Zitos pensijos“,
- praėjusių metų sausį teigė seniūnijos darbuotojai.
Paskutinį kartą seniūnijos atstovai neįgaliosios namuose lankėsi maždaug prieš savaitę.
„Matėme, kad ir Algimantas, ir Zita sirguliavo, savo nuožiūra gėrė
vaistus, į gydytoją nesikreipė, nors ji - visai šalia. Tądien Zita
mums niekuo nesiskundė, buvo gerai nusiteikusi“, - sakė Liudvinavo
seniūnijos seniūnė Irena Lunskienė.
