Praėjusio šeštadienio naktį ramios S. Moniuškos gatvės gyventojus Vilmą ir Gintarą Korsakus bei Dalią Sačenkovienę ant kojų sukėlė beldimas į langus ir riksmas: „Dega!“
Išsigandę žmonės puolė į lauką ir išvydo liepsnas per porą metrų nuo jų namo esančio apleisto pastato antrame aukšte.
Ugnis šėlo visai arti magistralinio dujotiekio vamzdžio ir gyventojų automobilių. Žaliakalnyje, kuriame dauguma namų – mediniai, tokios nelaimės padariniai būtų itin skaudūs.
Landyne virtusi griuvena – namas su mansarda, kuris turi visą būrį bendraturčių, iki šiol nepajėgiančių deramai pasirūpinti bendru turtu, liepsnoja jau antrą kartą.
Jau kaži kada aplinkinių namų savininkai Kauno savivaldybei pasirašė prašymą imtis priemonių dėl pavojų keliančių apleistų statinių, tačiau atsakymo nesulaukė.
Iš gaisro išgelbėjo benamį
„Visa laimė, kad žmonės gretimame name ilgai vakarojo. Mūsų miegamieji kitoje pusėje. Galėjome visi išlėkti į orą“, – vis dar negali atsigauti čia pat už tvoros tvarkingame mediniame name gyvenančios kauniečių šeimos.
Baimintis buvo dėl ko: palei tvorą išilgai abiejų sklypų driekiasi didelis dujotiekio vamzdis – link jo iš apleisto pastato ant sandėlio stogo lėkė nuodėguliai ir žiežirbos.
Gyventojai pasakojo, kad į nelaimės signalą sulėkė 5 gaisrinės mašinos, o kol ugniagesiai galynėjosi su liepsnomis, jų kieme tūnojo nuo gaisro išgelbėtas benamis kruvinomis rankomis.
Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovė Džiuginta Vaitkevičienė sakė, kad į gaisravietę buvo išsiųstos sustiprintos pajėgos. Gelbėtojai atvyko po 6 minučių, medinis pastatas jau degė atvira liepsna. Dėl greta gaisravietės esančių gyvenamųjų namų gausos ugnies plitimą ugniagesiai sustabdė po valandos, o užgesino – tik po pusantros.
Nudegė skarda ir šiferiu dengtas stogas, išdegė mansarda. Gaisravietėje rastas 39 metų benamis išvežtas į Kauno klinikų Priėmimo skyrių. Apsinuodijęs dūmais ir susižalojęs pirštą vyras po apžiūros išleistas.
Nors gyventojai svarsto, ar nebūsiąs tai tyčinis padegimas, ugniagesių išvada kitokia. Gaisro priežastis – netinkamai įrengtas dūmtraukis.
Labiausiai bijo nakties
V. ir G. Korsakai, prieš keletą metų tvarkingame medinuke nusipirkę butą, neįtarė, kad nuosavybei, už kurią nepigiai sumokėjo, gali grėsti pavojus dėl vos per metrą kitą nuo kiemo stūksančios griuvenos.
Jaunai šeimai iš irštva virtusios sodybos nuolat tenka vaikyti benamius, agresyvius paauglius. Žmonės guodėsi, kad jau nebežino nė kur kreiptis. Ne vieną kartą prašyta Žaliakalnio seniūnijos, Viešosios tvarkos tarnybos pagalbos. Ketinama dar kartą kreiptis į Kauno miesto savivaldybę.
Žaliakalnio seniūnija savininkus buvo įpareigojusi iki gruodžio pastatus užsandarinti, aplinką – sutvarkyti, teritoriją – užtverti. Neįgyvendintas nė vienas reikalavimas.
Kauniečiai rūstavo, kad dėl svetimos nuosavybės tenka nakčia iš lovų šokinėti ir dėl savo namų baimintis, kai tuo tarpu griuvenos savininkai ramiai miega. Mat senas pastatas yra degęs ir anksčiau.
Atgautu turtu nepasidžiaugė
Kaimynai vis prisimena vieną iš namo savininkių, palikusią savo telefono numerį ir paprašiusią „paskambinti, jei su namu kas atsitiks“. Tačiau dėl savo turto įbūgę žmonės tuo telefono numeriu, matyt, nepaskambino.
„Koks gaisras? Kaip tik einu iš to namo, jokio gaisro pėdsakų nematyti“, – telefonu tikino viena namo bendraturčių Salemonė Radauskienė.
Tuo tarpu kita, dabar jau buvusi namo bendraturtė Jūratė Jurkšienė, iš žurnalistės išgirdusi apie gaisrą, nelinksmai tarstelėjo: „To ir reikėjo tikėtis.“
Kaip guodėsi abi pašnekovės, 7 vaikaičiams atkurta nuosavybės teise į prosenelių turtą neteko pasidžiaugti nė vienam paveldėtojui, o atgautas turtas atnešė tik sumaištį ir nuostolius.
Pirštu baksnoja į savivaldybę
Moterų teigimu, didžiausiu trukdžiu laiku sutvarkyti ir galbūt parduoti bendrą turtą buvo Kauno savivaldybėje įstrigę reikalai. Daliai pastato net trejus pastaruosius metus nebuvo baigti tvarkyti dokumentai, kilo keblumų dėl neatkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą – kaipgi be jos parduosi namus?
Dalis savininkių pateikė savivaldybei prašymą išsipirkti ūkinį pastatą, o paaiškėjo, kad jo nugriovimo procedūrai turėtų pirmiau pritarti Kauno savivaldybės taryba.
Tam privalu pateikti visų bendraturčių sutikimus arba notaro patvirtintą įgaliojimą vienam kuriam išpirkti seną sandėlį. Tačiau ilgą laiką nė vienas bendraturčių neturėjo jokių įgaliojimų atstovauti kitiems.
Laukdamos dokumentų ir galimybių pastatą parduoti, būrys paliegusių, skirtinguose miestuose gyvenančių senučių nepajėgė susitarti dėl pastato priežiūros, o namas buvo visiškai suniokotas.
Žada užkalti namo langus
Kitame mieste gyvenančią garbaus amžiaus J. Jurkšienę Kaune esanti nuosavybės dalis septyneriems metams įvėlė į didelius nuostolius.
Vieniša neįgali pastato bendraturtė prarado teisę į kompensaciją ir turėjo iš savo menkos pensijos mokėti už buto šildymą. Todėl dabar ji nuosavybės teises į griūvantį pastatą perleido savo giminaitei.
O S. Radauskienė prieš pusmetį guodėsi viena neaprėpianti pastatų tvarkymo darbų.
„Reikia pašienauti, langus prieš žiemą užkalti – nėra kam: lyg tyčia, visos „bobutės“. Aš pati nepajėgiu viena už viską sumokėti, o ir kas man sugrąžins? Dalis paveldėtojų – ant patalo. Viena labai skursta, kita sunkiai susivokia, trečia per tą laiką pasimirė“, – rudenį pasakojo moteris.
Dabar S. Radauskienė jau buvo optimistiškesnė: pasak jos, beveik visi dokumentai Kauno savivaldybei galų gale pateikti, beliko sulaukti, kiek bus įvertintas savivaldybei priklausęs sandėlis. Tada jis bus nupirktas, išardytas, ir prasidės pastatų sandarinimo darbai. Vien langų abiejuose pastatuose – apie 30.
Pašnekovės teigimu, jau yra netgi ne vienas galimas turto pirkėjas.
Problema – savininkų požiūris į turtą
Bronius Girdauskas, Žaliakalnio seniūnas
„Tarp gyventojų sklando visokių įvykio versijų. Namas priklauso saugotinų pastatų kategorijai. Kaip tik įvykio išvakarėse sodyboje buvo išardytas vienas sandėlis, o naktį kilo gaisras.
Jei būtų griuvusi siena, ant kurios pritvirtintas dujų vamzdis, grėsė didžiulė tragedija.
Vėl kviečiame savininkus, pareikalavome aptverti teritoriją, kad į ją nepatektų svetimi asmenys, ir apsispręsti pastatus griauti arba remontuoti. Jei toliau bus nepaisoma raginimų, laukia teismai. Atlikus ekspertizę ir nustačius, kad namas avarinis, o savininkai nesiima jokių priemonių, teismas gali įpareigoti statinį nugriauti.
Tokių keblių atvejų, kaip šis, Žaliakalnio seniūnijoje yra ir daugiau. Savininkų nesutarimai dėl bendros nuosavybės pardavimo sąlygų – ne vienintelė priežastis. Dalis savininkų užsandarinę pastatus tiesiog laukia geresnių laikų.
Didžiausia problema – savininko požiūris į savo turtą. Atkurta nuosavybė daliai žmonių taip ir netapo atsakingai prižiūrimu turtu.“
