Prekybos centre dirbusi moteris mirė rugpjūčio 13 dieną Panevežio respublikinės ligoninės Reanimacijos skyriuje.
S. Trainienė rugpjūčio 10 dieną, penktadienį, gilios komos būklės reanimobiliu buvo atvežta iš Biržų ligoninės Reanimacijos skyriaus, kai šito pareikalavo nelaimingosios vaikai. Jų mamą koma ištiko rugpjūčio 8 dieną Biržuose atliekant nesudėtingą ir, pasak operavusio gydytojo, tik 20 minučių trukusią riešo operaciją.
Laikraštis „Šiaurės rytai“ rašo, kad Panevėžio medikai ligonei pagelbėti jau nebegalėjo.
Nepraėjus trims paroms nuo atvežimo į respublikinę ligoninę moters gyvybė užgeso.
Moters vaikus Rimantą, Paulių ir Jolitą kamuoja daug nelaime susijusių klausimų. Vienas iš jų - kodėl gydytojai slėpė nuo artimųjų, kad operacijos metu sustojo ligonės širdis ir ištiko koma.
„Mes suprantame, kad operacijų metu gali nutikti visko. Tačiau negalime suprasti gydytojų elgesio motyvų“, - sako mirusios moters 29 metų dukra Jolita Trainytė. Ji kartu su jaunesniais broliais Pauliumi ir Rimantu po mamos mirties atėjo į „Šiaurės rytų“ redakciją, kad papasakotų apie Biržų ligoninėje operuotos Sigitos Trainienės likimą.
Laikraštis rašo, kad nuo gegužės mėnesio kentusi rankos riešo skausmą S. Trainienė lankėsi pas medikus. Vieni teigė, kad skausmo priežastis yra ataugos, kiti rentgeno nuotraukoje pagaliau įžvelgė kaulo skilimą. Iš pradžių moteriai patarta 10 dienų nešioti gipsą, o vėliau pasiūlyta operuoti ranką.
„Apžiūrėjo vienas gydytojas, tačiau jis išėjo atostogų, todėl operavo kitas“, - sako su mama Pabiržėje gyvenęs sūnus.
Iš anksto susitarusi dėl operacijos S. Trainienė į ligoninę atsigulė rugpjūčio 8-osios rytą. Į ligoninę atvežusiam sūnui mama sakiusi, kad operacija truks neilgai, o po jos pati jam paskambinsianti.
Tą patį operacijos išvakarėse moteris telefonu kalbėjusi ir Airijoje gyvenančiai dukrai Jolitai. Tikino, kad pati paskambins, kai tik atsigaus po narkozės.
„Ji man sakė, kad labai bijo narkozės, nes prieš daug metų jai operuojant gimdą buvo labai blogai su širdimi“, - prisiminė dukra. Todėl jau vėliau, kai mama gulėjo ištikta komos, Jolitai itin netikėta buvo gydytojo anesteziologo Zenono Naričiaus pasakyta žinia, esą mama pati norėjusi pilnos narkozės. Gydytojas tvirtinęs, kad esantis ir apsisprendimą dėl pilnos narkozės patvirtinantis ligonės parašas.
„Panevėžio medikai taip pat tvirtino, kad tokiai nesudėtingai operacijai būtų užtekę vietinės narkozės“, - jau po mamos laidotuvių kalbėjo Jolita.
Iki baisios žinios apie nelaimę operacijos metu ji ir broliai išgyveno siaubingas nežinios akimirkas. Jos prasidėjo vietoje mamos sulaukus jos bendradarbės skambučio.
Tuo metu, kai motiną operavo, Jolita ir Paulius buvo užsienyje. Lietuvoje su mama gyvenantis Rimantas trečiadienį, operacijos dieną, dar nebuvo spėjęs nuvažiuoti į ligoninę, kai pavakary gavo žinią iš mamos bendradarbės. Pasak jos, mamai kažkas nutikę operacijos metu.
Pasirodo, Vabalninko gatvėje esančioje parduotuvėje dirbusios moterys nuėjo į ligoninę lankyti draugės ir suprato, kad Sigita neatsibudo po operacijos. Moteris gulėjo Reanimacijos skyriuje, kur buvo dirbtinai palaikoma jos gyvybė.
Į ligoninę nuvažiavęs Rimantas iš gydytojo Z. Naričiaus sužinojo, kad operacijos metu sustojo mamos Sigitos Trainienės širdis.
„Tikino, kad mama buvo atgaivinta, tačiau kalbėtis su ja nepavyko. Gydytojas sakė, kad mama dabar priverstinai migdoma“, - pasakojo Rimantas.
Vidurinę mokyklą baigęs vaikinas sako nesupratęs, kad mamai labai blogai, o gydytojas nieko neaiškinęs, tikinęs, jog ligonė labai gražiai atrodanti ir turinti tikrai atsigauti.
Ketvirtadienį iš pat ryto kas kelias valandas ėmusi skambinti operuotos ligonės dukra iš pradžių išgirdo, kad keičiasi medikų pamainos, todėl informacijos niekas neteikė. Vėliau atsiliepė gydytoja moteris, kuri pasakė, kad Sigitos Trainienės būklė yra kritinė. Dar sakė, kad migdymas nutrauktas, tačiau ligonė pati nekvėpuoja - taikomas dirbtinis kvėpavimas.
„Penktadienio rytą iš budinčios gydytojos išgirdusi, kad situacija kritinė, Rimantui liepiau skubiai važiuoti į ligoninę ir reikalauti, kad mama būtų vežama į Panevėžį“, - pasakoja Jolita.
Ji ir paskambino gydytojui Z. Naričiui bei reikalavo, kad mama kuo skubiau būtų vežama į Panevėžį. Tačiau Jolita sako išgirdusi: „Tu mano brangaus laiko netrukdyk. Pasakiau, ką galėjau“. Po šių žodžių gydytojas pokalbį nutraukęs.
Moters vaikus pribloškė gydytojo žodžiai, kad jis tik dabar (praėjus dviem paroms po operacijos) įsitikinęs, jog ligonė S. Trainienė yra gilios komos būklės. Rimantui sakė, kad mamą reikia maitinti - prašė atvežti ligonei jogurto „Activia“, „Ženšenio“ ir kitų dirbtiniam maitinimui reikalingų produktų.
S. Trainienės dukrai ir sūnui dar teko išgirsti gydytojo mintis, kad Panevėžyje yra tik geresnė aparatūra, o gydymo metodai esantys lygiai tokie pat kaip ir Biržuose.
„Tokiu būdu gydytojas Z. Naričius leido suprasti, kad mamą kur nors vežti nebūtina. Jis nematė būtinybės“, - pokalbių detales su gydytoju prisimena mirusiosios dukra.
Kadangi vaikai vis tik reikalavo mamą vežti į kitą ligoninę, iš Panevėžio iškviestas reanimobilis nugabeno ligonę į aukštesnio lygio reanimacijos skyrių.
Paskui reanimobilį važiavo S. Trainienės sūnus Rimantas ir kito sūnaus draugė.
„Panevėžys buvo pakraupęs - sakė, kad tokiai operacijai būtų užtekę vietinės narkozės“, - vėliau kalbėjo sūnus.
Pasak Rimanto, reikėjo labai nedaug laiko, kad Panevėžyje ligonę apžiūrėjusi gydytoja suprastų ir sūnui praneštų, jog iš Biržų atvežtą mamą yra ištikusi gili 3 ar 4 laipsnio koma. S. Trainienės artimieji išgirdo apie pernelyg ilgai trukusį gaivinimą, išbrinkusias smegenis, smegenų edemą.
Rimantas supratęs, kad mama Biržuose operacinėje buvo gaivinama masažuojant rankomis širdį. Sūnus sako, jog mama jam atrodė labai ištinusi.
Vėliau vaikai nuėjo į ligoninę pas gydytoją Z. Naričių ir jam išsakė skausmo kupinus klausimus bei abejones.
Jie norėjo išgirsti, kodėl gydytojas, turėdamas nurodytą artimųjų telefoną, nepranešė apie operacijos metu sustojusią mamos širdį ir ją ištikusią komą. S. Trainienės dukra ir sūnus klausė, ar tikrai gydytojas tik po dviejų parų supratęs, kad ligonė yra komos būklės, prašė atsakyti, kodėl medikai delsė ir nepriėmė sprendimo kuo skubiau vežti ją į Panevėžį ir taip bandyti gelbėti gyvybę. Gedinčius vaikus taip pat kamavo klausimas, kodėl mamai buvo taikyta pilna narkozė.
Pasak Jolitos, gydytojas tikinęs, kad narkozės būdą pasirinkusi pati ligonė ir tą patvirtinusi savo parašu. Jis lyg ir pripažino, kad galbūt buvusi jo klaida nesakyti vaikams, kas nutiko motinai.
„Jūs norite, kad mane ištiktų infarktas?“ - gydytojas Z. Naričius taip reagavęs į kitus mirusiosios artimųjų priekaištus.
S. Trainienės vaikai tikisi, kad į jų klausimus padės atsakyti medicininis auditas.
Ligonę operavęs gydytojas Olgertas Kvedaravičius ir anesteziologas Zenonas Naričius sakė esantys prislėgti pacientės mirties.
„Prieš operaciją lankydamas kitą ligonę girdėjau, kad toje pačioje palatoje buvusi Sigita Trainienė gydytojo Zenono Naričiaus prašė pilnos nejautros. Aš į tai nesikišau - sprendimą dėl nuskausminimo būdo priima gydytojas anesteziologas“, - sako ligonę operavęs 71 metų gydytojas traumatologas Olgertas Kvedaravičius.
Operacija moteriai atlikta dėl vadinamojo riešo ankštumo sindromo. Mokslų daktaro laipsnį turinčiam gydytojui talkino trys studentai. Baigiantis apie 20 minučių trukusiai operacijai ligonės širdis sustojo.
„Tai įvyko jau dedant paskutinį siūlą. Atlikus masažą širdies veikla atsistatė - neprireikė net defibriliatoriaus“, - sakė gydytojas O. Kvedaravičius. Anot jo, ligonė iš operacinės buvo išvežta jau atsigavusi ir paguldyta į Reanimacijos skyrių. Apie tolesnę būklės eigą gydytojas nežinojęs. Matęs į ligoninę atėjusius S. Trainienės vaikus, tačiau su jais kalbėti jam netekę.
„Prieš operaciją gydytojas Kvedaravičius man akcentavo, kad ligonė jau pasirinko bendrinę nejautrą - kad nieko nematytų ir negirdėtų“, - prisimena 65-erių metų gydytojas anesteziologas Z. Naričius.
Anot anesteziologo, ligonės parašas dėl bendros nejautros yra, tačiau ligonė pasirašiusi ne prie jo.
Gydytojas Z. Naričius vėliau tikslino, kad gydytojas O. Kvedaravičius su paciente kalbėjosi apie operaciją, nustatyta tvarka supažindino ją su reikiamais dokumentais. Ligonė, anot jo, pasirašė sutikimą būti operuojama, operacijos metu taikant nejautrą. Tą patvirtino parašu. Tačiau šis ligonės parašas, pasak Z. Naričiaus, buvo tik paliudijimas, kad moteris sutinka su narkoze, o konkretų nejautros būdą parinko būtent jis, gydytojas anesteziologas.
„Aš su ja kalbėjau ir pokalbio metu mediciniškai ištyriau, kad nėra jokių priežasčių, jog nebūtų galima taikyti pilną nejautrą su dirbtiniu plaučių ventiliavimu“, - sakė Z. Naričius. Jis tvirtino pildęs vadinamąjį anestezijos lapą ir ligonę supažindinęs su galimomis šios nejautros pasekmėmis.
Kodėl ligonė norėjo pilnos nejautros, gydytojas tiksliai nežino. Tačiau ligonės noras gydytojui buvo neginčijamas.
