Vilnietė Sonata Griežė ilgam prisimins ketvirtadienio vakarą Vilniuje praūžusią liūtį.
Sulyta ir apsupta būrio smalsuolių bendrovės „Baltic Stages” 28 metų vadybininkė tris valandas stovėjo prie savo automobilio, kuris nugrimzdo į neregėto gylio duobę.
Lietui išplovus gruntą, keturių metrų gylio ir penkių metrų pločio smegduobė po automobilio „Citroën” ratais atsivėrė Šilo ir V.Grybo gatvių sankryžoje.
Nors vairuotoja per avariją nenukentėjo, kitą dieną ji negalėjo eiti į darbą – teko įvykio aplinkybes aiškinti policijos pareigūnams, važiuoti į draudimo bendrovę.
Draudikai pateikė išvadą – į smegduobę nugarmėjusio automobilio remontuoti nebeverta.
– Kaip pajutote, kad po jūsų automobilio ratais nebėra asfalto? – penktadienį „Lietuvos rytas” paklausė išsigelbėti spėjusios „Citroën” vairuotojos S. Griežės.
– Po smarkios liūties Šilo gatve važiuodama Žirmūnų link pajutau lengvą smuktelėjimą žemyn, lyg būčiau įvažiavusi į duobę. Nusprendžiau išlipti pasižiūrėti, bet tuomet pamačiau, kad ta duobė – tokio pat pločio kaip mano mašina, o po ratais teka upė.
Tai tikrai nebuvo paprasta duobė ar kanalizacijos šulinys. Jei tai būtų buvęs šulinys, būčiau atsitrenkusi į jo kraštą.
– Kaip pavyko išlipti iš automobilio?
– Tai, kad situacija iš tiesų labai pavojinga, supratau tik tada, kai atidariau duris. Norėjau išlipti, bet nebuvo kur pastatyti kojos.
Pagriebiau dokumentus – į smegduobę kartu su automobiliu nukrito tik jo registracijos pažymėjimas.
Puoliau kviesti techninės pagalbos, nes dar tikėjausi, kad automobilį galima ištraukti.
Tačiau kai gelbėtojai atvažiavo, jis jau buvo nugarmėjęs į duobės dugną.
– Automobilis į smegduobę nukrito iš karto ar grimzdo iš lėto?
– Kai aš išlipau, automobilis laikėsi ant dviejų ratų. Visiškai įkritęs į duobę buvo tik priekinis kairės pusės ratas.
Netrukus vėl pradėjo lyti. Pro šalį važiavo kiti automobiliai, todėl po mano automobiliu viskas pradėjo lūžinėti, ėmė kristi smėlis.
– Ar važiuodama Šilo gatve nepastebėjote jokios duobės ar įgriuvos, kurią reikėtų aplenkti?
– Jokio žymaus kelio defekto tikrai nebuvo matyti.
Tą vakarą Šilo gatve važiavau du kartus. Nuvežiau kolegą iki parduotuvės „Maxima”, apsisukau ir važiavau namo Žirmūnų link.
Šioje vietoje nebuvo ir jokių ženklų, įspėjančių, kad negalima važiuoti.
– Į įvykio vietą susirinko minia smalsuolių, ar sulaukėte iš jų kokios nors pagalbos?
– Vieni tik fotografavo neįprastą vaizdą, o kiti padėjo uždaryti eismą Antakalnio gatvės kryptimi. Pagalbą telefonu išsikviečiau pati.
– Situacija buvo neįprasta – kokiai tarnybai skambinote pirmiausia?
– Pirmiausia paskambinau Bendrojo pagalbos centro numeriu. Jie pažadėjo atsiųsti policijos ekipažą, bet jis neatvažiavo.
Kai paskambinau dar kartą, jie padiktavo Techninės pagalbos tarnybos telefoną.
Suprantu, kad po liūties mieste buvo ekstremali situacija, gatvėse skendo automobiliai, bet vis tiek keista, kad policija pasirodė tik po trijų valandų. O kam buvo reikalinga greitoji pagalba, atvykusi po dviejų valandų?
Greičiausiai pasirodė ugniagesiai. Jie aptvėrė teritoriją, bet patys negalėjo iškelti automobilio. Gelbėtojai nutarė, kad būtinas kranas, ir patys jį iškvietė.
– Kaip atrodė iš duobės ištrauktas automobilis?
– Bendrovei priklausantis automobilis yra apdraustas.
Variklio dangtį atidarę ir jį apžiūrėję ekspertai nusprendė, kad jo remontuoti nebeverta, todėl dabar su draudikais tariamės dėl kompensacijos.
– Tai buvo pirmoji jūsų avarija?
– Vairuoju trečius metus ir iki šiol nebuvau pakliuvusi į jokią nelaimę. Stengiuosi laikytis visų eismo taisyklių, o ši avarija įvyko ne dėl mano kaltės.
Aš nepadariau jokių pavojingų manevrų, nei per staigiai stabdžiau, nei viršijau greičio.
Nesijaučiu kalta, nes neįvažiavau į jau žiojinčią duobę. Kelio danga atsivėrė, kai aš ant jos užvažiavau.
