Antradienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė nutartį byloje, kurioje E. Š. buvo kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį dėl nužudymo, padaryto peržengiant būtinosios ginties ribas. Byloje nustatyta, kad E. Š. 2021 metų rugpjūčio 16 dieną, išėjęs iš savo draugės namų, buvo G. M. užpultas ir gindamasis dūrė šiam du kartus peiliu.
Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs, kad E. Š., panaudodamas peilį prieš beginklį G. M., viršijo būtinosios ginties ribas, todėl jį nuteisė už nužudymą ir paskyrė jam šešerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą E. Š. nutraukė nustatęs, kad G. M. gyvybė buvo atimta dėl būtinosios ginties, kurios ribos nebuvo peržengtos, nes E. Š. gynėsi apimtas išgąsčio (BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė prokuratūros ir nukentėjusiųjų atstovės kasacinius skundus ir paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad prieš įvykį E. Š. buvo sistemingai G. M. persekiojamas dėl savo santykių su buvusia G. M. drauge ir kad visos byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog tai buvo vienpusė G. M. agresija prieš E. Š., kuris pats jokių konfliktą provokuojančių veiksmų neatliko.
Persekiojimas pasižymėjo dideliu intensyvumu ir pavojingumu, skambinant ir siunčiant žinutes buvo grasinama nužudyti E. Š. (jį subadyti, „užversti“ ir pan.), taip pat buvo surengtas tiesioginis jo užpuolimas, tačiau nuo šio užpuolimo E. Š. pavyko pabėgti.
Daug kartų už smurtinius veiksmus teisto G. M. smurtą yra patyrusi ir jo buvusi draugė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pritardamas apeliacinės instancijos teismo išvadoms, taip pat pažymėjo, kad G. M. į įvykio vietą atvyko ne vienas, o su draugu.
Tuo metu, kai G. M. pradėjo bėgti link E. Š. ketindamas suduoti jam smūgį, draugas, šiek tiek atsilikęs, dengdamas veidą kauke, nešėsi guminę lazdą. Ši aplinkybė liudija, kad buvo reali grupės asmenų suplanuoto smurto grėsmė ir kad jėgų santykis buvo nepalankus E. Š. Kasatorių argumentacija, kad tokioje situacijoje E. Š. nepatyrė didelio išgąsčio, neatitinka nei teisinės, nei gyvenimiškos logikos.
Atmesdamas kasacinius skundus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad E. Š. sprendimas gintis turimu peiliu, kurį jis įsigijo bijodamas galimo G. M. užpuolimo, šiuo atveju nerodo aiškios tokios gynybos neatitikties kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, taip pat nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad tiek iki užpuolimo, tiek jo metu jis patyrė pagrįstą išgąstį.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, sprendžiant dėl būtinosios ginties teisėtumo, svarbu įvertinti ir anksčiau besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų padarytus nusikalstamus veiksmus.
Pažymėta ir tai, kad įstatymas neriboja priemonių, kuriomis galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, ir nereikalauja, kad jos visiškai atitiktų puolimo metu naudojamas priemones. Vien tai, kad gynybai nuo smūgių gumine lazda ar ranka panaudojamas peilis, savaime nereiškia, kad gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.
Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog E. Š. atėmė gyvybę G. M. neperžengdamas būtinosios ginties ribų, ir šiuo pagrindu nutraukęs jam baudžiamąją bylą, esminių įrodymų vertinimo pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
