Kaip pranešė teismas, šioje byloje spręstas ginčas kilo tarp velionio tiesioginių palikuonių ir mirusiojo antrosios santuokos sutuoktinės – mirus vyrui, našlė buvo tapusi atsakinga už mirusiojo šeimos kapo priežiūrą.
Dviejų instancijų teismuose bylą pralaimėjusi ir savo vyrą skubiai palaidojusi našlė jo vaikams turės sumokėti neturtinę žalą.
„Teismui nekelia abejonių tai, kad nepranešimas apie artimo žmogaus – tėvo, mirtį, skubotas kremavimo organizavimas, nesitarimas ir nesudarymas galimybių atsisveikinti su mirusiuoju jo pilnamečiams vaikams – ieškovams, turėjo esminės įtakos ieškovų patirtų išgyvenimų stiprumui, elgesio ir nuotaikos pokyčiams, todėl, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas dėl 1 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienam yra pagrįstas, todėl tenkintinas visiškai“, – rašoma Šiaulių apygardos teismo nutartyje.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad našlė, organizuodama savo vyro laidotuves, pamynė pamatines šeimos vertybes, laidojimo papročius, moralės nuostatas, įstatymo reikalavimus, ir tokiais veiksmais sukėlė ieškovams dvasinį skausmą, išgyvenimus, teismas pagrįstai priteisė jiems neturtinę žalą, kurią jie įvertino tiesiog simboliškai.
Lietuvoje gyvenančiam sūnui ir užsienyje gyvenančiai dukteriai apie tėvo mirtį buvo pranešta likus vos porai valandų iki velionio laidotuvių. Vyras mirė 2022 m. gruodžio mėnesį. Kitą dieną po mirties urna su velionio pelenais buvo palaidota jo šeimos kape.
Mirusiojo sūnus vėliau teismui pasakojo, kad apie tėčio mirtį jo antroji našle tapusi žmona jam telefonu pranešė apie 9 valandą ryto, informuodama, kad laidotuvės – 11 valandą. Sūnus dar spėjo atsisveikinti su tėvu, palydėti velionį į paskutinę kelionę. Kitoje šalyje gyvenanti duktė neturėjo net teorinių šansų.
Esant komplikuotiems mirusiojo vaikų ir jo antrosios santuokos sutuoktinės santykiams, velionio sūnus ir duktė Telšių apylinkės teismui pateikė ieškinį, prašydami pripažinti negaliojančiu įrašą kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, kuriuo mirusiojo našlė įrašyta kaip atsakinga už velionio šeimos kapavietės priežiūrą, paskirti mirusiojo sūnų atsakingą už šeimos kapo priežiūrą, priteisti ieškovams – velionio sūnui ir dukteriai – iš atsakovės – mirusiojo antrosios santuokos sutuoktinės po 1000 eurų kiekvienam neturtinei žalai atlyginti, 3640 eurų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė teismo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Teisme ieškovas – velionio sūnus – teigė, kad savivaldos administracijai, kurios valdose esančiose kapinėse yra velionio šeimos kapas, prižiūrėti kapavietę prašymą yra pareiškęs jis ir mirusiojo sutuoktinė. Kadangi ieškovui ir atsakovei nepavyko geruoju susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės priežiūrą, administracijos seniūnija informavo ieškovą, kad, kol neturi visų giminaičių bendro susitarimo, sprendimo dėl atsakingo už kapavietės priežiūrą priimti negalinti.
Ieškinį išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo noras būti atsakingu už ginčo kapavietės priežiūrą asmeniu nepažeidžia teisės aktų reikalavimų, nustatytos tvarkos, kitų asmenų interesų, atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, laidojimo papročius bei moralines nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pats leidimas laidoti mirusiojo sutuoktinei buvo išduotas sąmoningai suklaidinus seniūnijos darbuotojus bei pateikus informaciją apie kitų artimų giminaičių nebuvimą.
Teismas pažymi, kad teisę rūpintis artimųjų kapais turi visi asmenys ir ją išsaugo nepriklausomai nuo to, ar jie yra paskirti atsakingais už kapavietės priežiūrą asmenimis.
Teismo įsitikinimu, nebuvimas oficialiu už kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu neatima galimybės rūpintis kapaviete ir ją tvarkyti.
„Taigi, paskyrus ieškovą už ginčo kapavietės priežiūrą atsakingu asmeniu, atsakovė nepraranda teisės ir gali toliau lankyti ir tvarkyti kapavietę, t. y. aplankyti, atnešti gėlių, uždegti žvakių. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, ieškovas – mirusiojo sūnus – nebūdamas atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo negalėtų visapusiškai rūpintis šios kapavietės priežiūra, o apeliantė, būdama atsakinga už kapavietės priežiūrą, turėtų teisę spręsti dėl kitų asmenų palaidojimo kapavietėje“, – rašoma Šiaulių apygardos teismo pranešime,
Teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su atsakovės atstovės akcentuota aplinkybe, kad ieškovų iki šiol patiriami neigiami išgyvenimai taip pat yra susiję su pačiu žmogaus netekties faktu.
Teismas pareiškė, kad jam nekelia abejonių tai, kad nepranešimas apie artimo žmogaus – tėvo – mirtį, skubotas kremavimo organizavimas, nesitarimas ir nesudarymas galimybių atsisveikinti su mirusiuoju jo pilnamečiams vaikams – ieškovams – turėjo esminės įtakos ieškovų patirtų išgyvenimų stiprumui, elgesio ir nuotaikos pokyčiams.
Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog vyro mirties dieną, tiek ir kitą darbo dieną po sutuoktinio laidotuvių atsakovė su savo sūnumi atliko visus teisiškai reikšmingus ginčo situacijai veiksmus – pasinaudodami mirusio žmogaus banko kortele, iš bankomato išgrynino tam tikrą pinigų sumą, o dar po kelių dienų iš ryto kreipėsi į valstybės institucijas („Sodrą“, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį skyrių, notarą) su prašymais priimti palikimą.
Atsakovė, mirusiojo našlė, teisinosi, kad mirus sutuoktiniui abu su sūnumi buvo ištikti šoko, atsakovė gėrusi šeimos gydytojo išrašytus raminamuosius vaisus, o viską organizavo ir viskuo rūpinosi neva laidojimo įmonės atstovas, kuris jų pasiūlymų neklausė, tik norėjo greičiau paimti pinigus, o jie nesuprato, kas vyksta ir kaip turi vykti.
Teisme kaip liudytojas apklaustas nurodytas įmonės atstovas pareiškė, kad tai mirusiojo sutuoktinė teigusi norinti, jog „būtų sudegintas šis kūnas ir kuo greičiau“. Liudytojo teigimu, laidotuvės vyko pagal užsakovės – mirusiojo sutuoktinės – pageidavimus.
Į tai atsižvelgęs teismas atsakovės teiginius atmetė kaip neįrodytus.
Pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinį patenkino visiškai, nurodė panaikinti kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo knygoje įrašą, kuriuo atsakovė įrašyta atsakinga už minėtos kapavietės priežiūrą, paskirti ieškovą – mirusiojo sūnų – atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu. Tačiau su tokiu teismo sprendimu atsakovė nesutiko ir apskundė jį Šiaulių apygardos teismui.
Apeliacinį skundą išnagrinėjusi teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė esmines, nagrinėjamam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiam klausimui aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai su apeliante turėjo lygias teises spręsti dėl jų mirusio tėvo laidojimo organizavimo.
Tačiau apeliantė, nesilaikydama nurodytų įstatymo nuostatų, ieškovams nepranešė apie jų tėvo mirtį, pati vienasmeniškai suorganizavo laidotuves.
Šiaulių apygardos teismas pastebėjo, kad našlė anksčiau teigė, kad neva vaikai su tėčiu visiškai nebendravo, tačiau tai buvo paneigta byloje surinktais įrodymais ir apeliaciniame skunde atsakovė jau pakeitė savo poziciją, nurodydama, kad ieškovai bendravo retai. Pasak teismo, vaikų santykiai su antrąja tėčio sutuoktine buvo komplikuoti, tai ir lėmė jų bendravimo su tėčiu formą, tačiau jų bendravimas buvo nuolatinis ir nenutrūkstamas.
Per bylos nagrinėjimą paaiškėjo, kad anksčiau į tėvo gyvenamąją vietą atvykę vaikai į vidų nebuvo pakviesti, buvo jaučiama įtampa, todėl vaikai priėmė sprendimą bendrauti su tėvu susitinkant kitur, ne jo gyvenamojoje vietoje.
Vaikai ir tėvas nuolat bendraudavo telefonu, tėtis kreipėsi į sūnų, kad šis nupirktų padangas jo automobiliui, ir sūnus jam šias padangas padovanojo. Teisme paaiškėjo, kad mirusio vyro žmona nenorėjo, kad jis palaikytų ryšį su savo giminėmis, todėl jis bendravo su jais taip, kad nesužinotų sutuoktinė.
Užsienyje gyvenanti dukra tėvą rėmė net tik pervesdama pinigus, bet duodavo ir grynųjų pinigų, kai grįždavo į Lietuvą.
Kaip nurodė teisėjų kolegija, iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė „Sodros“ skyriuje tvarkė dokumentus dėl našlės pensijos skyrimo, o pas notarą – dėl palikimo priėmimo, todėl spręstina, jog ji adekvačiai vertino visą situaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šoko būsenai dėl sutuoktinio mirties, jei ir būtų iš anksto suplanuoti vizitai, abejotina, ar apeliantė būtų vykusi į minėtas įstaigas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad „Sodros“ skyriuje apeliantė sprendė klausimus ne dėl neįgalumo, o dėl našlės pensijos skyrimo. Dėl tokio klausimo iš anksto net nebuvo galimybės susitarti dėl vizito.
Teismas pažymėjo, kad palikimas priimamas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl tokie apeliantės veiksmai kaip vykimas pas notarą dėl palikimo priėmimo iš karto po vyro mirties rodo apeliantės norą kuo skubiau atlikti visus teisinius veiksmus, o ne patvirtina, kad ji buvo šoko būsenos. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
