Šiuo skundu prašyta palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo D. Rutkauskas buvo išteisintas dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant medžioklės taisykles, nenustačius priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, o įvykį įvertinant kaip kazusą (lot. casus – veiksmas, turintis išorinių teisės pažeidimo požymių, bet neturintis kaltės elemento).
Bylos esmė – medžiodamas tamsiu paros metu tvenkinyje bebrus, D.Rutkauskas šovė į vandenyje esantį žmogų manydamas, kad tai bebras; žmogus nuo patirtų sužalojimų mirė.
Ši byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjama jau antrą kartą, nes ankstesne nutartimi Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria paliktas galioti išteisinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis, ir įpareigojo apeliacinės instancijos teismą ištaisyti įrodymų vertinimo trūkumus.
Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo apeliacine tvarka, pripažino D.Rutkauską kaltu dėl neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant medžioklės taisykles. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 21 d. nutartimi šiai išvadai pritarė ir konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, jog šauta buvo į neatpažintą ir aiškiai matomą vandenyje esantį taikinį, medžiotojui neįsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas kitiems asmenims.
Iš D.Rutkausko šautuvo iššauta kulka pataikė ne į norimą sumedžioti bebrą, o neteisėta povandenine žūkle tvenkinyje užsiimančiam nukentėjusiajam į galvą ir sukėlė šio žmogaus žūtį. Esminis neatsargus ir neteisėtas medžiotojo poelgis, lėmęs žalingus padarinius, buvo tas, kad šauta buvo į tvenkinyje esantį neatpažintą taikinį, medžiotojui neįsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas.
Apeliacinės instancijos teismas paneigė pirmosios instancijos teismo nustatytas kazuso aplinkybes, kad medžiotojas nenumatė daromos veikos pavojingumo bei padarinių kilimo galimybės ir neturėjo, negalėjo to numatyti, ir nustatė, kad jeigu nuteistasis medžiodamas būtų pareigingai laikęsis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nurodytų pareigų, kurių viena svarbiausių yra tiksliai nustatyti medžioklės taikinį, būtų šovęs į atpažintą ir aiškiai matomą gyvūną – bebrą, o ne į neteisingai nustatytą vandenyje esantį objektą, šiuo atveju tvenkinyje nardantį žmogų, mirtimi pasibaigę padariniai nebūtų kilę.
Vienas svarbiausių medžioklės saugumo principų yra šauti į aiškiai matomą taikinį, tačiau medžiotojas D.Rutkauskas saulei nusileidus, esant vakaro sutemai, atidžiai medžioklės aplinkos netyrė, ilgai netykojęs, prisėlinęs šovė į plaukiantį vandenyje objektą, gerai jo neatpažinęs, taigi pasielgė nusikalstamai nerūpestingai.
Nutartyje pabrėžiama, kad įvykio metu nuteistasis buvo medžiotojas, todėl, užsiimdamas tokia didesnės rizikos veikla, susijusia su medžioklinio ginklo naudojimu, privalėjo būti itin atsargus ir laikytis visų tokiai veiklai keliamų reikalavimų, kad būtų išvengta žalos kitiems asmenims ar jų turtui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai nutarus, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai, kasacinis skundas atmestas.
