Prieš tai Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas buvo pripažinę ją kalta – jeigu nepalankus verdiktas būtų paliktas galioti, jai tektų belangėje praleisti 4 metus.
Tačiau išplėstinė Aukščiausiojo teismo kolegija antradienį panaikino ankstesnius sprendimus.
Kruvinas konfliktas šeimoje įsiplieskė 2021 metų spalio 24-osios vakarą.
Pavydo apimtas neblaivus draugas, pasak Tatjanos S., išvadindamas ją necenzūriniais žodžiais, iš pradžių puolė daužyti kumščiais į nugarą, o po to keletą kartų stipriai smogė kumščiu į veidą, smilkinį.
Tuo metu vilnietė virtuvėje pjaustė daržoves – gamino vakarienę.
Kadangi moteris ir anksčiau būdavo žiauriai mušama, žeminama, išsigandusi dėl savo gyvybės, ji dūrė peiliu 3 kartus sugyventiniui į pilvą, šlaunį ir klubą.
Smurtautojui mirus, jai buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nužudymo.
Žemesnės instancijos teismai tvirtino, jog Tatjana S. peržengė būtinosios ginties ribas.
Tuo tarpu moteris pasakojo, jog žudyti draugo tikrai neketino, tiesiog bandydama apsiginti, apimta streso, stumdymosi metu automatiškai sudavė peiliu savo skriaudikui.
Išpuolio metu ji buvo blaivi.
Tatjana S. teigė netaikiusi į gyvybei pavojingas vietas – dūrė užpuolikui, mėgindama nuo apsiginti.
Teisme pasigirdus moters žodžiams susidarė įspūdis, kad jai namuose tekdavo patirti tikrą pragarą.
Anksčiau bokso treniruotes lankęs sugyventinis ne tik puldavo ją kumščiais, bet ir griebdavosi namuose laikomo kirvio. Įžeidinėjimai, žeminimai, patyčios vykdavo nuolatos. Moteriai tekdavo ir bėgti iš namų.
Auka ne kartą kreipėsi į teisėsaugą, bet pareigūnams iškeldavus baudžiamąsias bylas, po kurio laiko ji jam atleisdavo.
Realiu laisvės atėmimu nuteistos vilnietės skundą išnagrinėjęs Aukščiausiasis teismas atkreipė dėmesį, jog žemesnės instancijos teismai nepagrįstai sumenkino situacijos pavojingumą, į kurią Tatjana S. buvo patekusi konflikto metu su agresyviai besielgiančiu sugyventiniu.
„Vien tai, jog gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; įstatymas neriboja ir gynybai nuo pavojingo kėsinimosi taikomų priemonių (asmuo gali gintis vien savo fizinėmis jėgomis, gali panaudoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, kitas priemones ar daiktus).
Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Aplinkybę, kad kėsinimasis ar jo grėsmė yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad nuteistosios T. S. gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė, konstatavo, jog T. S. nužudė R. P. gindamasi nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jos sveikatą bei gyvybę, veikdama būtinosios ginties situacijoje“, – tvirtinama Aukščiausiojo teismo sprendime bylą nutraukti, kuris yra galutinis ir neskundžiamas.
