Pirmą kartą prieš teismą stojusios moters neišgelbėjo ir bandymas keisti parodymus. Bylą išnagrinėjęs teisėjas Martynas Galvičius teisiamosios versiją įvertino kaip bandymą išvengti atsakomybės ir ją, įvertinęs surinktų įkalčių visumą, atmetė.
Istorija prasidėjo prieš dvejus metus, kai I.Užkurienė parašė ir į įkalinimo įstaigas vieną po kito išsiuntė tris laiškus. Pirmasis iškeliavo į Šiaulių kalėjimą, kiti du – į Pravieniškių pataisos namų atvirąją koloniją.
Moteris laiškus rašė ne savo vardu, ant jų paliko lūpdažių žymių, bet tai įkalinimo įstaigoje dirbančių pareigūnų nesuklaidino. Patyrę specialistai išsyk pastebėjo, kad meilės laiškai parašyti ant kažkokia medžiaga išmirkytų lapų.
Ekspertizė patvirtino įtarimus – tai buvo bandymas kaliniams perduoti kvaišalų.
Ikiteisminį tyrimą dėl laiško į Šiaulių kalėjimą atliekantys pareigūnai greitai sučiupo siūlo galą, kuris nuvedė pas I.Užkurienę.
Įtariamoji pati papasakojo, kad yra išsiuntusi dar du laiškus. Visa tai moteris darė paprašyta buvusio bendramokslio Pauliaus. Jis informavo, kad I.Užkurienė paštu gaus voką su popieriaus lapais, vėliau diktavo, ką reikia ant jų parašyti.
Apklausiama įtariamoji prisipažino įtarusi, kuo „pagerinti“ meilės laiškams skirti popieriaus lapai. Mat draugo paprašyta ji atkirpo lapo dalį ir perdavė jo pažįstamam. Šis vakare paskambino ir pagyrė puikią kokybę, o moteris suprato, kad jis tą skiautę rūkė.
Vėliau I.Užkurienė ėmė tvirtinti net neįtarusi, ant kokio popieriaus rašo Pauliaus diktuojamus laiškus – esą nežinojo, kad toks „brudas“ apskritai egzistuoja.
Bylą išnagrinėjęs teisėjas M.Galvičius pažymėjo, kad kaltinamoji ir žinojo, ir suvokė, ką siunčia į įkalinimo įstaigą: „Siunčiami lapai buvo dėmėti ir lipnūs. Tai patvirtina aplinkybę, kad kaltinamoji suprato, jog laiškai rašomi ant įmirkytų lapų.“
Nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs – nuteistoji jį gali apskųsti.
