Pirmosios instancijos teismas S.Lemziakovą pripažino kaltu ir nuteisė dėl visų kaltinimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad S.Lemziakovas kito asmens sveikatą sutrikdė ir jo turtą sugadino gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingų veiksmų, o visuomenės rimties ir tvarkos nesutrikdė.
Byloje nustatyta, kad S.Lemziakovas, manydamas, kad nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo taisykles, sustojęs ir priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio, ėmė aiškinti jam apie galimas teisines pasekmes. Nukentėjusiajam irgi ėmus konfliktuoti, S.Lemziakovas dūrė jam peiliu į koją.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad jokie teisės aktai nesuteikia eismo dalyviui teisės mačius įvykį, kurį jis laiko teisės pažeidimu, pačiam aiškintis jo aplinkybes, nurodinėti kitam eismo dalyviui apie jo veiksmų teisinį vertinimą ar apie galimas pasekmes. Tai gali daryti tik valstybės tam įgalioti pareigūnai ir tik pagal savo kompetenciją.
S.Lemziakovas, kaip buvęs ilgametis policijos pareigūnas, įvykio metu ėjęs Kauno rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovo pareigas, neabejotinai žinojo teisės pažeidimų tyrimo tvarką. Eismo dalyvis ar bet koks kitas asmuo, manantis, kad kitas eismo dalyvis galėjo pažeisti Kelių eismo taisykles ar padaryti kitą teisės pažeidimą, turi apie tai pranešti kompetentingai institucijai, tačiau ne pats aiškintis jo aplinkybes.
Teisėjų kolegija paaiškino, kad abipusio konflikto metu, kai abi pusės aktyviai konfliktuoja ir įžeidinėja viena kitą, nesant vienos iš konflikto pusių pavojingo kėsinimosi, teisė į būtinąją gintį nekyla. Nukentėjusysis prieš S.Lemziakovą nesmurtavo ir nesiruošė smurtauti, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad įvykio metu nebuvo realiai pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacijos, todėl S.Lemziakovui teisė į būtinąją gintį nekilo.
Kartu teisėjų kolegija konstatavo, kad S.Lemziakovo veiksmai, viešoje vietoje panaudojus fizinį smurtą ir sužalojus nukentėjusįjį bei sugadinus jo turtą, yra savęs priešpriešinimas kitiems asmenims, nepaisymas kitų eismo dalyvių, taip pat yra įžūlūs. S.Lemziakovas, dėl asmeninio nepasitenkinimo nusprendęs viešoje vietoje sudrausminti nukentėjusįjį, demonstravo nepagarbą kitiems asmenims ir eismo dalyviams.
Nustatyta ir tai, kad, pasikeitus Baudžiamojo kodekso straipsnio, kuriame nustatyta žalos vertė, redakcijai, atsirado pagrindas perkvalifikuoti S.Lemziakovo veiksmus iš nesunkaus nusikaltimo į baudžiamąjį nusižengimą. Atlikusi šį veiksmą, teisėjų kolegija nustatė, kad, asmeniui viešosios tvarkos sutrikdymo metu sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, tokie jo veiksmai atskirai pagal BK 187 straipsnio 3 dalį nekvalifikuojami, o vertinami kaip dalis BK 284 straipsnio nusikalstamos veikos sudėties, todėl dėl automobilio variklio dangčio sugadinimo S.Lemziakovui byla nutraukta.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
