Kaip pranešė VAAT, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, motyvuojant tuo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo.
Pareiškėjas nurodė, kad jo nusikalstamos veikos, padarytos prieš 20 metų ir už kurias buvo nuteistas, buvo padarytos dėl jaunatviško lengvabūdiškumo, tačiau ne dėl polinkio nusikalsti ar veikti prieš nustatytą tvarką, jo įvykdytas nusikaltimas (turto prievartavimas) priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, tai nėra sunkus nusikaltimas, nes jo metu panaudotas smurtas buvo nepavojingas gyvybei ar sveikatai.
Nagrinėdamas bylą teismas suabejojo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostata, kurioje įstatymų leidėjas nenustatė galimybės, jog asmuo, padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse nustatyta didžiausia bausmė viršija 6 metus laisvės atėmimo, po tam tikro laiko tarpo galėtų būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir tokie asmenys galėtų būti vertinami individualiai pagal kiekvieno asmens situaciją, teisėtumu ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT).
KT konstatavo, kad minėtas įstatymo nuostatos punktas tiek, kiek jame nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau šio KT nutarimo paskelbimą atidėjo iki 2023 m. gruodžio 31 d.
VAAT, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi KT doktrina, kad nors paprastai Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta tokios bendros taisyklės išimtis – nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį KT pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Šioje byloje teismas taip pat pripažino, kad valstybės valdžios institucijos atsižvelgia į oficialiai nepaskelbto KT nutarimo nuostatas, siekdamos užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną.
Anot VAAT, šioje byloje pareiškėjui realiai skirta bausmė už tuometinio Baudžiamojo kodekso 150 straipsnyje nustatytą veiką buvo 1 metai. Vadinasi, pasak teismo, pareiškėjui skirta bausmė buvo gerokai mažesnė nei nustatyta maksimali bausmė (7 metai laisvės atėmimo) ir gerokai mažesnė nei Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta riba – 6 metai laisvės atėmimo.
Teismo įsitikinimu, „negalima situacija, kurioje vien tik nusikaltimo, už kurį numatyta maksimali sankcija viršija 6 metų laisvės atėmimo ribą, padarymas, nevertinant realiai paskirtos bausmės ir kitų aplinkybių, neribotą laiką atima teisę gauti leidimą“. Priimant skundžiamą sprendimą, jokios kitos aplinkybės, išskyrus faktą, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų padarymo, nebuvo vertinamos. Dėl to, teismo įsitikinimu, negalima pripažinti, kad priimant sprendimą buvo teisėtai, pagrįstai ir proporcingai pritaikyti apribojimai pareiškėjo atžvilgiu.
Taigi, VAAT panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir įpareigojo Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti šį pareiškėjo prašymą.
VAAT sprendimas apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
