Su šia gyvenimo aksioma jau spėjo susidurti neseniai Panevėžio kalėjimo duris užvėrusi ir į Pusiaukelės namus perkelta Viktorija Lietuvninkaitė, kuri kartu su savo bendrininke Viktorija Vaitiekaityte prieš dvylika metų Šiauliuose žiauriai nužudė ir į gabalus supjaustė septyniolikmetę gimnazistę.
Nei per tuos dvylika metų pasikeitusi išvaizda, nei sėdint už grotų pasikeista pavardė V.Lietuvninkaitės neapsaugojo nuo praeities šešėlių.
Vieno Panevėžio prekybos centro kasoje sėdinčią V.Lietuvinkaitę atpažinę žmonės ją nufotografavo ir nuotrauką su prierašu išplatino socialiniuose tinkluose.
Šis įrašas tapo virusiniu – jį išplatinę žmonės piktinosi, kad žiaurų nusikaltimą įvykdžiusios V.Lietuvninkaitė ir V.Vaitiekaitytė, kuri taip pat pasikeitė pavardę, jau gali mėgautis laisvesniu gyvenimu, nors už grotų nepraleido nė dviejų trečdalių joms skirtos bausmės.
Socialiniuose tinkluose išplitus kitai informacijai, kad Panevėžyje gyvenanti mergaitė galimai patiria smurtą nuo kartu su mama gyvenančios moters, V.Lietuvninkaitė penktadienį sulaukė policijos ir vaiko teisių gynėjų dėmesio.
„Kodėl supuvęs įstatymas remia nusikaltėlius“?
„Širdis, siela ir kūnas dreba pamačius tokias „naujienas“… Pamačius šitą baisų antžmogį LAISVĖJE. Dirba. Sėdi kasoje, vienoje iš Panevėžio parduotuvių…Dreba širdis ne iš baimės, o iš pykčio, iš begalinės širdgėlos ir impotencijos, nes tu nieko negali padaryti. Toks įstatymas… Jos elgėsi gerai, nepadarė kalėjime nusižengimų. Manipuliavo geru savo elgesiu. Bet blogis lieka blogiu…
Vaitiekaitytei ir Lietuvininkaitei buvo duota tik 20 metų kalėti – labai nedaug. Labai mažai metų palyginus, ką jos atėmė iš Nedos, jos tėvelių ir visų artimųjų. Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl įstatymas toks supuvęs ir nuolat remia nusikaltėlius. Juos bando integruoti į visuomenę. Mums žudikų nereikia… Kodėl niekada nėra pagalvojama apie aukos artimuosius. Kaip jie jaučiasi? Ką jie išgyvens (vėl) pamatę savo dukros žudikus? Šiuo atveju va ramiai aptarnaujančius maisto prekių parduotuvėje…
Tiek daug visko galvoje ūžia, kad atrodo, kad ir ką tu pasakysi, parašysi, padarysi bus maža, nes niekas pilnai neišreikš tavo patirtų emocijų… Kad ir kiek praeis metų visada bus sieloje randas, kuris bet kada prasivers.Labai sunku matyti, žinoti, kad žudikės gyvena. Jos laisvos… Deja….
Labai prašau visų pasidalinti ta nuotrauka. Kuo daugiau tegul žino, kad kanibalės laisvėje. Vaikšto tarp žmonių, vaikų, gyvūnų. Būkite atsargūs, nes niekas nežino kas jų supuvusioje galvoje sukasi“, – savo feisbuko paskyroje paskelbė žinia apie kasininke prekybos centre dirbti pradėjusią V.Lietuvninkaitę pasidalijusi šiaulietė Dovilė Liutkutė.
Iki šiol negali užmigti tamsoje
Portalo lrytas.lt pakalbinta D.Liutkutė sakė, kad buvo gera nužudytosios Nedos draugė ir socialiniuose tinkluose pamačiusi įrašą apie viešumoje pasirodžiusią V.Vaitiekaitytę negalėjo tylėti, nes „sena žaizda vėl ėmė kraujuoti“.
– Kokią Nedą prisimenate? – lrytas.lt paklausė D.Liutkutės.
– Mes buvome bendraamžės, netgi gimusios tą patį mėnesį. Ji buvo labai rami mergaitė. Aš gal buvau labiau linkusi išreikšti savo nuomonę, o Neda niekada nebūtų kažko užgavusi, kažko įžeidusi. Neda tikrai buvo rami mergaitė, turinti jautrią, menišką sielą. Ji gerai sutarė su tėvais. Apie Nedą negaliu nieko blogo pasakyti ne todėl, kad ji – mano draugė, bet todėl, kad ji išties buvo gera.
– Kokių svajonių turėjo Neda?
– Ji labai mėgo piešti, lankė dailės mokyklą. Apie savo svajones ji per daug neatviravo. Jos svajonė buvo gyventi. Ji norėjo gyventi, turėjo ką nuveikti. Ji net rašė internetinį puslapį. Reiškė gražias mintis, idėjas.
– Kuo Neda galėjo neįtikti jos žudikėmis tapusios bendramokslėms?
– Aš nežinau. Gal jai pavydėjo. Neda su tėvais dažnai keliaudavo, buvo mačiusi pasaulio. Tėtis, tolimųjų reisų vairuotojas, per atostogas ją pasiimdavo su savimi. Nežinau, ką reikia sugalvoti, kad nuspręstum nužudyti žmogų. Sveiku protu tai sunku suvokti. Buvo kalbų, kad žmogžudystė įvykdyta dėl vaikino. Bet ar dėl to galima žudyti? Jų reikėtų paklausti. Bet ir jos į šį klausimą neatsakė.
– Kaip sužinojote apie prekybos centre dirbančią V.Lietuvninkaitę?
– Savo feisbuko profilyje aš pasidalinau iš Nedos mamos gauta žinia ir pridėjau savo įrašą. Sunku suvokti, kaip gali dvylika nepilnų metų iš tau skirtų dvidešimties praleidęs už grotų jau sėdėti parduotuvės kasoje. Mačiau, kad ji turi savo paskyrą socialiniame tinkle „Tik Tok“, kad augina katiną. Baisu pagalvoti, ką ji gali jam gali padaryti, nes žinom, kad prieš nužudant Nedą jos skriausdavo ir gyvūnus.
Nedos mama man visada parašo. Mes skaudžiai išgyvenome žinią, kad jos jau pakeliui į laisvę. Bet viena yra, kai tu tai žinai, o kita – kai tu pamatai, kad taip jau yra iš tikrųjų.
– Bėgant laikui pasikeitusi išvaizda ir pasikeista pavardė V.Lietuvninkaitei nieko nedavė – žmonės ją atpažįsta.
– Jas atpažįsta iš veido ir aš tikiuosi jas visą gyvenimą atpažins. Jos ramybės iš tiesų neras. Pasitaiko tokių komentarų, kad vargšėms mergaitėms reikia duoti ramybę, nes jos padarė tik vieną nusikaltimą, yra jaunos, nori gyventi toliau. Paskaičius tokius komentarus apima jausmas, kad jos pačios juos rašo. Normalus žmogus taip nerašytų. Tas nusikaltimas buvo žiaurus. Tu suplanavai žmogžudystę, tu supjaustei auką, dalį jos palaikų pasidėjai į šaldytuvą… ir po viso to – duokit ramiai gyventi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad jos tikrai neturės ramybės.
– Krikščioniška moralė moko mus už skriaudas atleisti.
– Tik ne šiuo atveju. O kas link Dievo, tai kartai pagalvoji, kur tas Dievas yra ir kur jis žiūri. Kalbu ne tik apie Nedą. Yra daug kitų pavyzdžių, kai atrodo, kad Dievas yra pamiršęs žmones, jei leidžia taip žiauriai juos žudyti.
– Kokia būtų reakcija susitikus su kuria nors Viktorija?
– Neįsivaizduoju. Nežinau, ar neprireiktų policijos, susilaikyti būtų sunku. Sunku buvo ir teismo posėdžių metu stebėti jų ramias ir abejingas veido išraiškas. Manau, kad jos yra geros manipuliatorės, kurios daro viską, kad tik greičiau išeitų į laisvę.
– Dauguma komentatorių pritarė Jūsų feisbuko profilyje išsakytoms mintims.
– Taip. Tik keli žmonės manė kitaip. Neaišku, ar tų „kelių žmonių“ komentarai išties buvo parašyti jų, o ne pačių žudikių rankomis.
– Manote, kad net ir bausmę atlikęs nusikaltėlis nenusipelno atleidimo?
– Man atrodo, kad tikrai ne. Aš jau nekalbu apie Nedos tėvus. Man pačiai skaudu, nors praėjo jau dvylika metų. Pastaruoju metu viskas buvo kiek aprimę, mažiau ir Nedą sapnuodavau. Bet vis kažkas išlenda. Tu jas pamatai ir jos pačios tave „pasiveja“. Tu vėl viską prisimeni, vėl viską iš naujo išgyveni. Seni randai vėl ima kraujuoti. Tu niekada to nepamiršti, tai kaip tu gali tai joms atleisti.
Norėčiau joms pasakyti: „Jei tikrai gailitės, tai bent pasakykite, kur yra kitos Nedos kūno dalys, kad tėvai galėtų jas palaidoti“.
Juk yra kūno dalių, kurios net nebuvo palaidotos. Žudikės nepasakė, kur jas pradangino. Manau, kad niekada nebus galima joms atleisti. Ne tas atvejis.
– Kaip draugės žūtis pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Labai smarkiai. Man prireikė ir psichologų pagalbos. Iki šiol geriu vaistus. Gali slopinti prisiminimus, bet jie vis tiek tave veikia. Dvylika metų miegu prie šviesos, nes tiesiog negaliu miegoti tamsoje. Ne dėl to, kad kažko bijočiau, tiesiog atrodo, kad užgesus šviesai iš tamsos išnirs jų baisūs snukiai.
– Kuo Jūsų manymu būtų tapusi Neda?
– Manau, kad ji būtų tapusi menininke.
– Sakėte, kad dažnai sapnuojate Nedą.
– Mūsų ryšys buvo stiprus. Iš pradžių ją sapnuodavau kone kasnakt. Keista būdavo žinant, kad ji mirusi, sapnuoti Nedą gyvą. Sapnuose mes kažkur važiuodavome, kažką veikdavome. Kartą sapnavau ją visą kruviną, nelaimingą.
Buvo toks įvykis – teisme aš vienai kaltinamajai spyriau iš pykčio. Tai susapnavau Nedą. Ji sakė, kad viena jos žudikė labai skundžiasi, kad jai labai stipriai įspyriau. Pradėjau skaityti knygas apie sapnus ir jų reikšmę. Kiekvienas žmogus nori tikėti, kad šį pasaulį palikęs artimas žmogus neišnyko ir kad su juo galima ir toliau palaikyti ryšį sapnuose ar atėjus aplankyti jo kapo.
– Ką galite pasakyti apie save?
– Dirbu su žmonėmis. Domėjausi socialiniu darbu. Bet kai susidūrus su nusikaltėlių integravimo į visuomenę problematika, man praėjo noras dirbti šį darbą. Supratau, kad nesu pasirengusi padėti tokiems žmonėms, todėl geriau neveidmainiauti.
– Kodėl savo feisbuko profilyje parašėte tokį komentarą?
– Noriu, kad žmonės pasidalytų ta nuotrauka ir kad kuo daugiau jų prieitų prie Viktorijos ir galbūt kažką jai pasakytų. Kad ji pasijustų nemaloniai.
Viena komentatorė netgi parašė, kad Viktorija dabar gyvena su kita moterimi ir jos augina mažą mažą mergaitę, kurią talžo, o apie tai žino ir policija, ir vaiko teisių tarnyba ir nieko nedaro. Tai, manau, ir teisėsauga turėtų į tai atkreipti dėmesį.
Pranešė apie skriaudžiamą mažametę
Iš tiesų viena D.Liutkutės įrašo feisbuke komentatorė parašė, kad žudikė ne tik gyvena kartu su „dar viena padla, bet ir augina mažą mergytę, kurią talžo. Kiek žinoma, policijai ir vaikų teisėms ten – dzin“.
Penktadienio pavakare Vaiko teisių specialistų kreipėsi į visuomenę prašydami padėti ir suteikti informacijos apie apie socialiniuose tinkluose plintančią ir nerimą keliančią situaciją Panevėžyje, kai „mergaitė galimai patiria smurtą nuo kartu su mama gyvenančios moters“.
Pasak vaiko teisių gynėjų, vaizdo įraše buvo teigiama, kad mergaitė namuose patiria smurtą, o tai yra užfiksuota ir balso žinutėmis. Balso žinutėse girdisi mergaitės verksmas ir atskleidžiamos detalės, kaip ji yra mušama. Pasak vaizdo įrašo, viena iš įtariamų smurtautojų gali būti itin žiauriai savo bendraklasę nužudžiusi ir jos kūną išniekinusi moteris.
Vaiko teisių gynėjai paprašė informacijos apie tai turinčius žmones nedelsiant su jais susisiekti.
Po kelių valandų buvo išplatintas dar vienas pranešimas, kuriame nurodyta, kad vaiko teisių gynėjai kartu su policijos pareigūnais jau nuvyko į šeimą, pasikalbėjo su mama, vaiku, ir kad yra vertinamos visos aplinkybės dėl galimo smurto.
Kaip paaiškėjo vėliau, įvertinę gautą informaciją, pareigūnai mažametės (gim. 2015 m.) motiną (gim. 1993 m.) patraukė baudžiamojon atsakomybėn dėl fizinio skausmo sukėlimo dukrai.
Galvą nupjovė dar gyvai aukai
Lietuvą sukrėtęs Šiaulių gimnazistės nužudymas buvo įvykdytas 2011-ųjų liepos 14-ąją.
Apgaule į V.Vaitiekaitytės močiutės butą įviliotai septyniolikmetei V.Vaitiekaitytė ant galvos užmetė maišą, o po to kirviu ir plaktuku 7–8 kartus smogė į galvą. V.Lietuvninkaitė merginą mušė metaliniu strypu.
Ant žemės pargriautą auką V.Vaitiekaitytė smaugė, o V.Lietuvninkaitė – perpjovė kaklą.
Galva aukai buvo nupjauta merginai dar esant gyvai. Lavonas buvo pjaustomas vonioje. Pjaustymui naudoti peiliai, skutimosi peiliukai, skalpeliai, pjūklas.
Į šiukšlių maišus sudėtas kūno dalis žudikės sukrovė į prieškambarį, o po to išvežė lauk dviračiais ir išmėtė netoliese esančioje dykynėje.
Aukos palaikais atsikračiusios žudikės grįžo į butą ir išplovė kraujo dėmes.
Pamačiusi į aukos telefoną telefoną atsiųstą artimųjų žinutę V.Vaitiekaitytė nužudytosios vardu parašė, kad ji yra išėjusi į kitą vietą.
Aptiko kanibalizmo apraiškų
Dalis nužudytosios kūno dalių taip ir nebuvo rasta, o 1,22 kilogramo sveriančias keturias kūno dalis žudikės padėjo į šaldytuvą. Kodėl tai padarė, abi žudikės paaiškinti negalėjo.
Neaiškūs liko iš šio kraupaus nusikaltimo motyvai.
V.Vaitiekaitytė tvirtino ant bendramokslės pykusi dėl jos atžvilgiu skleidžiamų apkalbų.
Abi merginas galėjo supriešinti ir simpatija tam pačiam vaikinui – Jonui Ž.
Tyrėjai taip pat aiškinosi, ar šis nusikaltimas – ne ritualinė žmogžudystė.
Būsimai aukai parodė skalpelius
Nors nusikaltimo motyvai liko neaiškūs, tyrėjų surinkti įrodymai bylojo, kad jam buvo ruoštasi iš anksto.
Teisme V.Lietuvninkaitė patvirtino dar prieš šį nusikaltimą iš V.Vaitiekaitytės girdėjusi kalbų, kad reikia nužudyti kažkokį žmogų. V.Vaitiekaitytė draugei užsiminė norinti ką nors pakankinti – išdurti akis, nudirti odą.
Iki kraupaus nusikaltimo likus porai mėnesių V.Vaitiekaitytė ėmė ieškoti atokios vietos, pažįstamų klausinėjo, kaip rasti Šiaulių pakraštyje esantį bunkerį.
Sovietų armijos kariškių paliktą apleistą bunkerį susiradusios V.Vaitiekaitytė su V.Lietuvninkaite ėmė ten vedžiotis ir savo draugus. Vienam čia atsivestam pažįstamam merginos parodė bunkeryje esančią patalpą ir pareiškė, kad čia būtų galima ką nors pakankinti.
Prieš kraupų nusikaltimą V.Vaitiekaitytės „Facebook“ profilį papuošė ir skrodžiamos kiaulės širdies fotografijos, o gimnazijoje sklido kalbos apie negeros mergaitės skrodimą.
Septyniolikmetė gimnazistė savo draugei buvo pasitarusi, kad bijo vienos merginos, kuri nešiojasi skalpelį. Apie tai, kad V.Vaitiekaitytė jai gimnazijoje rodė skalpelius, mergina pasisakė ir savo mamai.
„Kokius aštrius skalpelius turiu, kaip noriu žudyti visus tuščius žmones“, – taip V.Vaitiekaitytė rėžė skalpelius pamačiusiai gimnazistei.
Atgailos požymių neįžvelgė
Nusikaltimą tyrę pareigūnai V.Vaitiekaitytei ir V.Lietuvninkaitei paskyrė teismo psichiatrinę ekspertizę. Ją atlikę specialistai nustatė, kad abi merginos yra pakaltinamos ir gali atsakyti už joms inkriminuotą nusikaltimą.
Tardamos paskutinį žodį V.Vaitiekaitytė ir V.Lietuvninkaitė pažėrė aukštų frazių – baigiamąją kalbą abi kaltinamosios perskaitė iš lapų.
Nuoširdžios atgailos dėl įvykdyto nusikaltimo V.Lietuvninkaitės ir V.Vaitiekaitytės žodžiuose jų aukos artimieji neįžvelgė.
Nužudytos merginos močiutė sakė, kad jei kaltinamosios būtų gailėjusios dėl to, ką padarė, tai būtų parodžiusios, kur paslėpė likusias aukos palaikų dalis.
„Per visą teismo procesą nepastebėjau, kad nors vienos kaltinamosios skruostu būtų nubėgusi ašara. Jos taip ir nepasakė, kas ir kaip iš tikrųjų įvyko“, – teisme sakė nužudytosios motina.
Rašė pagiežos kupinus raštelius
Vienintelės atžalos netekusi šiaulietė priminė apie raštelį, kurį tardymo izoliatoriuje V.Vaitiekaitytė siuntė V.Lietuvninkaitei.
„Taip tai pad*** ir reikia. Tegul užsip*** (užsiknisa) beieškodami kūno, gal kas kotletus išsikepė...“, – į pareigūnų rankas patekusio V.Vaitiekaitytės raštelio turinį teisme pagarsino nužudytosios motina.
Teisme buvo pagarsinti ir kiti tardymo izoliatoriuje V.Vaitiekaitytės parašyti rašteliai, kuriais ji bandė nurodinėti, ką per tardymą turi sakyti V.Lietuvninkaitė.
Viename bendrininkei siųstame raštelyje V.Vaitiekaitytė bendrininkės klausė: „Ar tau ta padla nesivaidena?“.
Bylą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas kaltomis dėl itin žiauraus, iš chuliganiškų paskatų įvykdyto nužudymo ir palaikų išniekinimo pripažintoms V.Vaitiekaitytei ir V.Lietuvninkaitei skyrė po dvidešimt metų nelaisvės.
Į Pusiaukelės namus iš Panevėžio kalėjimo abi nuteistosios buvo perkeltos šiemet, dar net nespėjusios atlikti nė dviejų trečdalių joms paskirtos bausmės.
Į klausimą taip ir neatsakė
Kuo remiantis buvo priimtas toks sprendimas lrytas.lt paklausė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovų.
Buvo gautas toks atsakymas:
„Vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodeksu Lietuvos kalėjimų tarnyba be išankstinio asmenų sutikimo viešai negali skelbti informacijos apie laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis.
Tam galioja išimtys, tačiau šioje situacijoje, kadangi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, dėl kurių kreipiamasi, nėra vieši asmenys, o prašoma pateikti informacija nepadėtų atskleisti įstatymų pažeidimų ar nusikalstamų veikų, taip pat, kadangi prašoma pateikti informacija nėra viešai nagrinėjama byloje, o Lietuvos kalėjimų tarnyba nėra gavusi asmenų sutikimo dėl su jais susijusių asmens duomenų atskleidimo, Lietuvos kalėjimų tarnyba atsisakė pateikti Jūsų prašomą informaciją“.
