Po reformos apie smurtą prieš vaikus pranešama dažniau
„Delfi“ žurnalistų kurtoje dokumentikoje „Vaikžudystė, kuri pakeitė Lietuvos įstatymą“ Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, paklausta, kodėl net ir po reformos žiniasklaidoje vis paskelbiama apie vaikžudystes ar smurtą prieš vaikus, teigia, kad visiškai užkardyti tokių smurto protrūkių – neįmanoma.
„Net ir tose sistemose, kurios veikia ištisus dešimtmečius, dosniai finansuojamos, išaugintos visų darbuotojų kompetencijos ir tikrai visuomenės tolerancija yra minimali, vis tiek atsiranda labai skaudžių atvejų. Labai skaudžių situacijų, kurios, deja, baigiasi tragiškai. Turbūt visiškai to užkardyti nepavyksta jokiai sistemai. Jokiam algoritmui, deja, nepavyksta suvaldyti atsirandančių baisių pykčio apraiškų. Bet, mano įsitikinimu, reforma suveikė. Tai, kad daugėja besikreipiančių žmonių, pranešančių apie smurtą rodo, kad tolerancija smurtui tikrai mažėja. Esu įsitikinusi, kad esame gerame kelyje. Bet svarbu tai, kad neturime būti kažkokiame užbaigtame procese. Sistema turi būti nuolat tobulinama“, – sako M. Navickienė.
Ketvirtadalis vaikų patiria prievartą
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis 1 iš 4 vaikų patiria fizinę prievartą, o 1 iš 5 – seksualinę prievartą. Anot Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Zakarauskaitės, Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad maždaug pusė apklaustų suaugusiųjų pateisina smurtą prieš vaikus. Kaip nurodo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, 2022 metais iš viso apie vaiko teisių pažeidimus yra gauta daugiau nei 45 tūkst. pranešimų. Tai yra 5 tūkst. daugiau nei 2021 metais ir 6 tūkst. daugiau nei 2020 metais.
Siekė neviešinti istorijos
Dokumentikos „Vaikžudystė, kuri pakeitė Lietuvos įstatymą“ autorė Vytautė Merkytė sako, kad šiandieniniame pasaulyje naujienos itin greitai keičia viena kitą, todėl retai yra laiko atsigręžti atgal ir praeities įvykius įvertinti iš dabarties taško.
„2017 m. mirtinai sumušto Matuko istorija buvo vienas iš žiauriausių to meto įvykių, visam laikui pakeitusių požiūrį į vaikų apsaugą šalyje. Norėjosi įvertinti, kokią įtaką Lietuvai padarė ši žmogžudystė ir pakeistas Vaikų teisių apsaugos įstatymas, pasižiūrėti, ar dabartinė situacija yra geresnė. Nusprendėme kreiptis į abu kaltais pripažintus asmenis – Moniką Kaziukaitytę (vaiko motiną) ir Gediminą Kontenį (vaiko patėvį). Norėjome sužinoti, kaip jie vertina situaciją dabar. Iš berniuko patėvio gavome atsakymą, kad vaiko teisių apsaugos reformos nekomentuos. Jis pranešė, kad neleidžia naudoti nei savo vardo, nei atvaizdo, antraip kreipsis į atitinkamas institucijas. Visa tai padeda suprasti, kad ši istorija kelia tikrai daug emocijų ir ne visi nori, kad ji būtų priminta“, – teigė dokumentikos autorė.
„Dokumentika primins baisų nusikaltimą, kuris ne tik prikaustė visos Lietuvos dėmesį, paskatino didžiulius protestus šalyje, bet svarbiausia – privertė priimti reikalingą įstatymą, padėjusį labiau apsaugoti vaikus ir sumažinti jų mirčių skaičių. Parodysime visas politines peripetijas, kurios vyko, kai buvo priimamas naujasis įstatymas. Pasirodo, ne visi norėjo, kad smurtas prieš vaikus būtų uždraustas. Taip pat turėjome galimybę bendrauti su šią bylą tyrusiu prokuroru, kuris pasidalino įžvalgomis apie to meto įvykius ir vaikžudystę įvykdžiusių nuteistųjų elgesį. Naudojome daug archyvinių kadrų iš teismo, kurie leis geriau suprasti pačią istoriją ir įsigilinti į detales“, – pridūrė V. Merkytė.
Kūrėja perspėjo, kad medžiaga yra jautri, todėl gali būti, kad ne visiems bus paprasta ją žiūrėti.
„Vis dėlto kalbame apie vaiką, kuris buvo labai žiauriai nužudytas – suduota daugiau kaip 118 smūgių į įvairias kūno vietas, norint, kaip sakė nuteistieji, paauklėti. Ir nors pats berniukas jau buvo pasisakęs apie tai, kad yra mušamas, į jo žodžius nebuvo tinkamai sureaguota ir nebuvo išvengta nelaimės“, – sakė dokumentikos autorė.
