Kaip pranešė LAT, byloje buvo sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovui iš valstybės už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jam kaip įtariamajam buvo pritaikyta procesinės prievartos priemonė – jis buvo atiduotas į ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti.
Nagrinėtoje byloje ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal teisėsaugos institucijų pareigūnų tarnybinius pranešimus apie tai, jog jis melagingai įskundė pareigūnus kaip nusikalstamas veikas padariusius asmenis. Atliekant ikiteisminį tyrimą, ieškovo psichikos būklei nustatyti buvo paskirta stacionarinė psichiatrijos ekspertizė ir jis buvo atiduotas į ekspertizės įstaigą. Per ekspertizę buvo nustatyta, kad ieškovas jam inkriminuojamų veikų padarymo metu nesirgo psichikos sutrikimu. Ieškovas, manydamas, kad stacionarinė psichiatrijos ekspertizė jam buvo paskirta nepagrįstai, taip pat ir dėl kitų ikiteisminio tyrimo metu padarytų pažeidimų kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš valstybės 300 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė. Teismas nurodė, kad prokuroras turėjo teisėtą pagrindą kreiptis į teismą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimo, nustatęs, jog ieškovas gydėsi psichikos sveikatos centre, o ikiteisminiame tyrime atliekant ieškovui ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę nebuvo galima įvertinti jo psichikos būsenos, nes jis su ekspertais nebendradarbiavo, buvo nusiteikęs priešiškai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šiomis išvadomis ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
LAT, išnagrinėjęs bylą, išaiškino, kad nors procesinės prievartos priemonė – atidavimas į ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti – formaliai ir buvo įgyvendinta nustatyta laisvės atėmimo tvarka, tačiau nebuvo nustatyta teisinga pusiausvyra tarp ieškovo teisės į laisvę apsaugos ir procesinio intereso įvertinti sveikatos būklę ir jos teisinius padarinius baudžiamajame procese. LAT, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, kad duomenų apie galimą ieškovo psichikos sutrikimą nepakako, todėl kompetentingos baudžiamojo proceso institucijos (pirmiausia teismai) turėjo imtis švelnesnių, su ieškovo laisvės ribojimu nesusijusių priemonių šiems duomenims išsiaiškinti.
LAT taip pat išaiškino, kad sprendimą dėl asmens atidavimo į ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti priimantis teismas turėtų išnagrinėti ir priimamoje nutartyje motyvuotai įvertinti aplinkybes, reikšmingas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu.
„Asmens atidavimas į psichiatrijos ekspertizės įstaigą yra itin rimtas jo teisės į laisvę suvaržymas, susijęs ir su potencialiais specifiniais asmens teisės į privatumą ir fizinį neliečiamumą ribojimais, tad ši prievartos priemonė gali būti taikoma tik patikimai nustačius jos procesinę būtinybę“, – pažymėjo LAT.
LAT nusprendė, kad baudžiamajame procese prieš ieškovą veikusios institucijos ir pareigūnai, spręsdami su jo atidavimu į ekspertizės įstaigą stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti susijusius klausimus, neįvykdė bendrosios rūpestingumo pareigos, taigi yra pagrindas nustatyti neteisėtus teisėsaugos institucijų veiksmus dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo ieškovui.
LAT nurodė, kad ieškovo neturtinę žalą (patirtą stresą, išgyvenimus, prastą sveikatos būklę, prarastą darbingumą ir kt.) lėmė ne tik jam taikyta procesinės prievartos priemonė, bet daugiausia kiti tuo laikotarpiu vykę įvykiai (ieškovo atžvilgiu vyko dar du ikiteisminiai tyrimai, baudžiamosiose bylose buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, ieškovas atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir kt.).
LAT panaikino bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš valstybės 1,5 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Ši LAT nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
