Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas, be kitų argumentų, teigė, kad teismai nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius, todėl prašė bylą nutraukti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad, siekiant nuslėpti bankrutuojančio juridinio asmens mokėjimą, atliktą be teisėto pagrindo paslaugų teikėjui, su kuriuo buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys, į buhalterinę apskaitą buvo pateiktos melagingos PVM sąskaitos faktūros, taigi bankroto administratorius nesielgė sąžiningai. Atvejai, kai, siekiant pagrįsti pinigų perleidimo teisėtumą, yra daromi manipuliaciniai veiksmai, kaip antai melagingų PVM sąskaitų faktūrų pateikimas į buhalterinę apskaitą, savaime rodo atliktų veiksmų didesnį pavojingumą, nes tikroji pinigų pervedimo priežastis yra maskuojama, dėl to nustatyti teisiškai reikšmingus faktus tampa sudėtinga.
Atitinkamai tokiais atvejais, nors ir yra galimybė padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, nėra galimybės svarstyti tokios teisinės atsakomybės klausimo, nes asmuo pasirinko priešingą teisei veikimo būdą – ne žalos atlyginimą, vos sužinojus permokos faktą, tačiau siekį bet kokiu būdu pagrįsti atliktą pinigų pervedimą. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, veikdamas neatsargiai, iššvaistė svetimą turtą, tačiau jau aptarti jo vėliau atlikti veiksmai rodo nusikalstamą, o ne sąžiningą paslaugų gavėjo elgesį (BK 184 straipsnio 1 dalis).
Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad fiktyvios paskolos sutartys nesukuria civilinių teisinių santykių. Nors bankrutavusiam juridiniam asmeniui nebuvo draudžiama teikti paskolas ir, pradėjus bankroto procesą, jis ir toliau vykdė pagrindinę savo veiklą – nekilnojamojo turto objektų nuomą, tačiau susiklosčiusi situacija – paskolų teikimas fiziniam asmeniui, iš kurio vadovaujamos įmonės buvo perkamos paslaugos, taip sumažinant jau bankrutavusio ir likviduojamo juridinio asmens turtą, nagrinėjamoje byloje savaime yra nesuderinama su juridinio asmens bankroto ir likvidavimo paskirtimi.
Be kita ko, nenustatyta, kad kreditorių susirinkimuose būtų svarstyta dėl kitos – paskolų teikimo fiziniam asmeniui – bankrutavusio ir likviduojamo juridinio asmens veiklos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad paskolos faktas buvo slepiamas nuo kreditorių ir maskuojamas šio juridinio asmens apskaitoje, o tai reiškia, kad su svetimu turtu, skirtu kreditorių reikalavimams užtikrinti, bankroto administratorius elgėsi kaip su savu ir juo disponavo priešingais bankrutavusio ir likviduojamo juridinio asmens tikslais.
Be to, buvo nustatyta, kad pinigai buvo perleisti ne tik neteisėtai, tačiau ir neatlygintinai. Nors paskolos sutartyse buvo nurodytos itin didelės – 10 procentų palūkanos, tačiau palūkanos nebuvo mokamos, net ir grąžinant dalį suteiktos paskolos. Todėl kasacinės instancijos teismas pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad bankroto administratorius ne tik nereikalavo palūkanų, bet ir nesidomėjo, kodėl jos nėra mokamos, o tai tik patvirtina, kad sutartiniai santykiai buvo imituojami, jie buvo tik priedanga kitiems nusikalstamiems veiksmams daryti, todėl jokių realių civilinių teisių ar pareigų nesukūrė (BK 184 straipsnio 2 dalis).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
