Aktyvus sąjūdininkas, dviejų kadencijų Seimo narys, Klaipėdos universiteto garbės daktaras V.Čepas pasukęs į literatūrą jau išleido aštuonias knygas. Viena jų – erotinis romanas „Vienišų moterų gyvenimas“, kuriame, be kita ko, vaizduojama ir lesbiečių meilė, įplieskė skandalą.
Kitoje dokumentais pagrįstoje knygoje „Siena“ aprašęs mįslingų žmogžudysčių istoriją, kurioje minimas ir G.Jacka, klaipėdietis ne tik pasėjo abejonių dėl teisėsaugos veiksmų, bet ir sulaukė žaibiško verslininko atsako – ieškinio dėl jo teisių į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo.
G.Jacka rašytoją apkaltino manipuliavimu faktais, melagysčių tiražavimu – esą jo vardu, biografijos detalėmis pasinaudojęs V.Čepas parašė „dokumentiniu romanu“ pristatomą knygą, kurioje susipina tikrovė ir beletristo vaizduotės žaismas, tikri įvykiai ir išgalvotos istorijos.
Virto romano veikėju
Knygoje „Siena“ aprašyta ilgai nagrinėta skambi kriminalinė byla, kurioje vienas liudytojas nurodė, kad G.Jacka neva prisidėjęs prie Žemaitijos verslininko Hiliarijaus Sasnausko nužudymo, taip pat organizavęs Igorio Žukovskio-Zilberio pagrobimą, prievartavęs bankininką Vladimirą Naidūną, veikęs išvien su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovu Ariku Pastuškovu, pravarde Storas.
Verslininkas piktinosi, kad V.Čepas jį savavališkai pavertė literatūros kūrinio veikėju, kurį knygoje galima „atpažinti kaip tikrą žmogų“. Negana to, anot G.Jackos, duomenys apie jo gyvenimą ir asmenybę viešai skelbiami leidinyje, kuris yra pardavinėjamas, duoda finansinę naudą autoriui ir leidėjams.
G.Jacka buvo vienas teisiamųjų, bet atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl teisminio proceso senaties, jam pateikti kaltinimai nebuvo įrodyti. Tokiais atvejais, pasak verslininko, galioja nekaltumo prezumpcija, o neįrodyti teiginiai irgi yra dalis žmogaus privataus gyvenimo.
„Žmogaus vardas, pavardė, gyvenamoji vieta – privati sritis. V.Čepas turėjo gauti mano sutikimą arba įrodyti, kad esu viešas asmuo, kad tokių duomenų skelbimas atspindi viešąjį interesą. Romane mano pavardė minima daugiau 120 kartų“, – ieškinyje Vilniaus apylinkės teismui nurodė G.Jacka.
Ieškovas piktinosi ir tuo, kad knygoje be rašytinio sutikimo paviešintos žinios apie jo sveikatos būklę, skelbiama apie jo dalyvavimą specialioje gydymo nuo sunkios ligos vaistais programoje.
Šitaip esą įsibrauta į nuo bet kokio piktnaudžiavimo saugomą, išskirtinę privataus gyvenimo sritį.
Pareikalavo atlyginti žalą
Kliuvo ir knygos „Siena“ leidėjams. Ne juokais įsižeidęs G.Jacka iš leidyklos „Tyto alba“ ir V.Čepo pareikalavo už teisių į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimą solidariai priteisti 6000 eurų neturtinės ir 4924 eurus turtinės žalos atlygio, padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
Dar vienas reikalavimas – įsiteisėjus teismo sprendimui iš bibliotekų, knygynų, elektroninių parduotuvių, kitų prekybos vietų iššluoti visus „Tyto alba“ išleistos knygos „Siena“ egzempliorius.
„Leidykla ir autorius mano vardu, gyvenimo tragedija pasinaudojo kaip preke, iškraipydami faktus pavertė mane visuomenei atpažįstamu knygos personažu.
Pasėtos abejonės dėl kaltumo ar nekaltumo žemina mano garbę ir orumą – anūkai tik iš knygos sužinojo apie praeities įvykius.
Vėl tenka jaudintis, aiškintis dėl kažkada man inkriminuotų, bet niekada nepatvirtintų kaltinimų. Dėl to jau patyriau nuostolių ir versle. Pažeidę mano teises į gyvenimo privatumą jie siekė didesnio romano populiarumo rinkoje – rūpėjo komercinė nauda“, – širdo G.Jacka.
Ieškovas teisme domėjosi ne tik knygos tiražu – klausinėjo, kokį honorarą gavo autorius.
Garsus bendraautoris
V.Čepas, sovietmečio pabaigoje dar spėjęs padirbėti ir milicijoje, romano „Siena“ bendraautoriu vadina buvusį teisėsaugininką, parlamentarą, diplomatą,
Kovo 11-osios Akto signatarą Egidijų Bičkauską, kadaise kovojusį su organizuotu nusikalstamumu, narpliojusį itin svarbias bylas.
Iš politikos pasitraukęs į advokatūrą E.Bičkauskas tiesiogiai susidūrė su teisminiu procesu, kurį savo romane kaip vadinamąją Jackos bylą aprašė V.Čepas. Tapęs dar vienu kriminalinio trilerio herojumi teisininkas prisimena ir komentuoja šiurpius nusikaltimus.
Rašytojas perteikia E.Bičkausko požiūrį, jausmus, jo akimis žvelgia į faktus ir situacijas, analizuoja nuosprendžius, sugriovusius trijų jaunų vyrų, nuteistų kalėti iki gyvos galvos, gyvenimą.
Buvęs Palangos kurhauzo bendraturtis G.Jacka pateko į teisėsaugos akiratį po to, kai dalis istorinio pastato virto degėsiais. Įtarinėta, kad jis irgi kaltas dėl gaisro, bet buvo nuteisti kiti padegėjai.
Maža to, G.Jacką prislėgė kaltinimai dėl vienos žmogžudystės Telšiuose – ten neaiškiomis aplinkybėmis nušautas buvęs jo verslo partneris H.Sasnauskas, pravarde Lerukas.
Sunkia liga sergantis G.Jacka buvo suimtas ir uždarytas į belangę. Pasklido gandai, kad jis neva buvo susidėjęs su nusikaltėliais, slepia savo praeitį, o Telšiai esą virsta banditų miestu – Žemaitijos Čikaga.
Senelis prisiminė žudynes
G.Jacką į bėdą įklampino jį ir H.Sasnauską pažinojęs Kauno šešėlinio pasaulio autoritetas Petras Bielskis, pravarde Senelis. Sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga jis prasitarė, esą G.Jacka kadaise jo prašęs surasti žmogų, kuris už atlygį nužudytų Leruką.
P.Bielskis tyrėjams atskleidė ir daugiau paslapčių – pasak jo, kruviną užsakymą įvykdė į Telšius atvykęs žinomas Šiaulių banditas, dažnas psichiatrijos gydyklų pacientas Saulius Skėrys.
Narpliojant H.Sasnausko nužudymo bylą buvo suimtas P.Bielskis, taip pat dar keturi sunkiais nusikaltimais įtariami vyrai – S.Skėrys, jo sūnus Andrius Skėrys, Markas Kardišauskas ir Šarūnas Juodžbalis.
Patekę už grotų M.Kardišauskas ir Š.Juodžbalis prisipažino Šiauliuose nužudę ir apiplėšę dvi moteris nepalikdami jokių pėdsakų. Jie dar papasakojo, kaip Kaune nušovė su Daktarų gauja konkuravusį šešėlinio pasaulio veikėją Ramūną Kuzminą, pravarde Ramaškė.
Tačiau suimtieji kriminalistus vedžiojo už nosies – prisipažindavo dalyvavę žudynėse, o vėliau viską neigdavo. Galiausiai jie išsižadėjo parodymų, aiškino save ir kitus apkalbėję, nes to esą prašė tyrėjai mainais už švelnesnes bausmes, sotesnį gyvenimą už grotų.
Neatskleistomis žmogžudystėmis apaugusi G.Jackos byla nagrinėta kone trylika metų.
Įsuko teismų maratoną
V.Čepo romane atskleidžiamos ir absurdiškos situacijos. Pasirodo, M.Kardišauskas ir Š.Juodžbalis netgi varžėsi dėl mirtino šūvio teisės – ir vienas, ir kitas papasakojo, kaip Laisvės alėjos kieme paleidę kulkas į R.Kuzminą, nors tai galėjo padaryti tik vienas žmogus.
A.Skėrys, M.Kardišauskas ir Š.Juodžbalis už tris žmogžudystes nuteisti kalėti iki gyvos galvos, o P.Bielskis kaip tarpininkas pasiųstas už grotų penkeriems metams. G.Jackai, sietam tik su H.Sasnausko nužudymu, baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl senaties.
Iki šimto tomų išsipūtusioje byloje kaltinimai dėl sunkių nusikaltimų pateikti trylikai asmenų, bet už grotų atsidūrė tik keturi. S.Skėrys vėliau mirė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Baigus ilgą tyrimą teismų maratonas dar tęsėsi apie dešimt metų.
Visuose posėdžiuose dalyvavęs G.Jacka suskaičiavo per tą laiką teisiamųjų suolą trynęs daugiau kaip 400 kartų.
V.Čepas susipažino su E.Bičkausko pateiktais įvairių teismų nuosprendžiais, kasaciniais skundais, apeliacijomis, publikacijomis, nuteistųjų laiškais, pats su jais bendravo kalinimo įstaigose.
„Vadinamoji G.Jackos byla man primena gyvenimo surežisuotą absurdo dramą – kriminalinio romano siužetas jau buvo parengtas“, – teigė rašytojas.
Virtinė nušalinimų
Bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Zenonas Birštonas nušalintas po to, kai darbo metu buvo pastebėtas išgėręs. Lietuvos apeliacinio teismo kolegijos pirmininkas Ryšardas Skirtunas buvo sulaikytas paėmęs 30 tūkst. litų kyšį.
Valstybės kaltinimą reiškęs prokuroras Aleksandras Kazakovas irgi buvo nušalintas nuo teisminio proceso nagrinėjimo dėl šališkumo – paaiškėjo, kad jis bendravo su P.Bielskiu. Rezonansinę bylą iš naujo nagrinėjo vis naujos teismų kolegijos.
Atsitokėjęs M.Kardišauskas dievagojosi nieko nenužudęs, jam net leista pasisakyti per televiziją, bet šaukštai jau buvo po pietų – apsimelavusiu vyru niekas nebetikėjo.
Keičiant teismų kolegijas, nagrinėjant nuteistųjų skundus klampus procesas išsitęsė iki begalybės, bet kokie protingi bylos nagrinėjimo terminai buvo viršyti su kaupu, bet niekam tai nerūpėjo.
„Nemanau, kad teisėjams užteko kantrybės perskaityti viską, kas surašyta bylos tomuose“, – kalbėjo vienintelis nuo pradžios iki pabaigos visuose posėdžiuose dalyvavęs E.Bičkauskas.
Aukščiausiasis teismas paliko galioti ankstesnį nuosprendį. A.Skėriui, M.Kardišauskui ir Š.Juodžbaliui anksčiau skirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės nebuvo pakeistos.
A.Skėrį gynęs E.Bičkauskas jo skundą perdavė Europos žmogaus teisių teismui, bet nieko nepešė. Jis, kaip ir Š.Juodžbalio apeliacija, buvo atmesti be jokių komentarų.
Tuo metu Lietuvos pašto kanalais į Strasbūrą siųsti M.Kardišausko dokumentai adresato kažkodėl nepasiekė.
Ranką ištiesė beletristas
E.Bičkauskas yra įsitikinęs, kad žmogžudystėmis apkaltinti vyrai buvo nepelnytai nuteisti kalėti iki gyvos galvos neišgliaudžius visų painios bylos aplinkybių, neįvertinus ekspertizių duomenų.
Prokurorai savo ruožtu aiškino, kad kriminalinės patirties įgiję nuteistieji daugybę kartų keisdami parodymus žinojo, ką daro, – tyčia stengėsi suklaidinti ir tyrėjus, ir teisėjus.
„Mano argumentų dėl tendencingo tyrimo, procesinių pažeidimų ir klaidų niekas nenagrinėjo. Liko tik viena išeitis – paviešinti šią bylą žmonėms suprantama literatūrine kalba. To nepadaręs jausčiau sąžinės graužatį“, – teigė kriminalinio romano krikštatėviu vadinamas Kovo 11-osios Akto signataras.
Supažindintas su bylos medžiaga psichologijos mokslų daktaras ir rašytojas V.Čepas iš pradžių nieko nesuprato, negalėjo patikėti, kad trys vyrai buvo uždaryti į kalėjimą iki gyvos galvos, nors to nenusipelnė.
Jis dar labiau sutriko, kai E.Bičkauskas paprašė apie tai parašyti knygą.
„Nesu teisininkas, negaliu rašyti apie tai, ko nežinau, nesuprantu. Pervertęs šūsnį dokumentų galvojau, kad taip negali būti, tačiau popieriai rodė kitką“, – pasakojo V.Čepas.
Akino kurhauzo liepsnos?
Atsikalbinėjęs, bet vėliau pasirinkęs dokumentinio romano formą V.Čepas kaimo sodyboje per pusmetį parašė knygą, kurioje nušviesta „Jackos bylos“ eiga, pateiktos pagrindinių herojų charakteristikos.
Darbas pajudėjo iš vietos tik tada, kai susitikęs su nuteistaisiais rašytojas išklausė jų pasakojimų.
Pasikalbėjo ir su G.Jacka, informavęs jį apie savo ketinimus remiantis šia byla parašyti romaną. Beje, geriau suprasti nusikaltėlių gyvenimą rašytojui padėjo kriminalinių terminų žodynas.
Vis dėlto kodėl ši byla ilgainiui apaugo kitais neatskleistais nusikaltimais, prie kurių G.Jacka neprisidėjo, bet buvo suimtas ir priverstas ilgai sėdėti kaltinamųjų suole? Viską paaiškinti sausa ir nuobodžia teisininkų kalba, pasak V.Čepo, tiesiog neįmanoma.
„Palangos kurhauzo liepsnos tyrėjams veikiausiai aptemdė akis – jiems knietėjo žutbūt pasodinti už grotų G.Jacką, nors įtarimai dėl padegimo jam net nebuvo pateikti. Tyrimui stringant atsirado plepių, kurie kaip cirko magai traukė triušius iš skrybėles.
Klausydamiesi jų kriminalistai trynė rankas. Jiems švystelėjo viltis padėti tašką neatskleistų žmogžudysčių bylose“, – tokią įvykių versiją savo knygoje pateikia V.Čepas.
Romano pavadinimą „Siena“ rašytojas sieja su teisėsaugininkų sukurta sistema, kuri, pasak jo, gina pati save: „Jiems nusišvilpt, kad galbūt ne tuos žmones iki gyvos galvos įgrūdo į „kaliūzę“, svarbu nesugadinti reputacijos, bet kokia kaina išlikti. Tai siena, kurios galingiausiu taranu neišversi.“
Visų bylos dokumentų V.Čepas neperskaitė, tačiau teismų nuosprendžiai jo neįtikino, kad nuteisti trys vyrai žudė žmones: „Psichologiškai sugniuždyti asmenys dažnai palinksta į savinieką, žaloja save. Įkalinimo įstaigose priskirti atstumtųjų kastai jie praranda bet kokius moralės orientyrus.
Tokius nesunku įtraukti į nešvarius žaidimus, pasidavę tyrėjų spaudimui jie gali prikalbėti niekų, iš kurių sukurpti kaltinimai vėliau atsigręžia prie juos pačius. Taip atsitiko ir šį kartą.“
Sulaukta ne tik pagyrų
Kriminalinis trileris „Siena“ buvo pristatytas Klaipėdoje ir Vilniuje. Bibliotekose per susitikimus su skaitytojais V.Čepas sulaukė ne tik pagyrimų, bet ir pastabų, perspėjimų, netgi grūmojimų.
„Kodėl jūs rašote neteisybę? Tai P.Bielskis mane įžūliai reketavo, šmeižė, banditai rengėsi pakišti po velėna.
Jie įvardyti teismuose, o aš, apkaltintas nebūtais nusikaltimais, bet nenuteistas, knygoje minimas kaip žmogžudystės organizatorius“, – knygos autoriui į akis rėžė G.Jacka.
Verslininkas pagrasino reikalausiąs uždrausti „Tyto alba“ išleistos knygos tiražą ir savo žodį tesėjo.
Tuo metu daugelis skaitytojų stebėjosi V.Čepo ir E.Bičkausko narsa – romane minimos tikros kaltinamųjų, tyrėjų, teisėjų, prokurorų pavardės, reiškiamos abejonės dėl neapskundžiamų nuosprendžių.
Rėmėsi dokumentais
Bet V.Čepas grasinimų neišsigando: „Ko man bijoti, tegul teisia, galiu netekti tik pensijos. Knygoje cituojami ne iš piršto laužti, o autentiški dokumentai, žiniasklaidos ne kartą paviešinti faktai, primenami tyrėjai, kurių išvadomis vadovavosi nuosprendžius skelbę teisėjai.“
Knygoje pateiktos ir nuorodos, tad smalsesni skaitytojai patys gali susirasti bylos duomenis, su jais susipažinti. O neįvardijus G.Jackos ir kitų veikėjų tikrųjų pavardžių, vien tik sausa bylų medžiaga pagrįsta literatūra, pasak V.Čepo, nieko nesudomintų – būtų nuobodi ir bevertė.
Anksčiau atstovavęs ir G.Jackos interesams E.Bičkauskas dar mėgino raminti buvusį klientą: „Suprantu jūsų jausmus. Galbūt jie ir pagrįsti, tačiau romane pagrindinis dėmesys sutelktas ne į jus, o į nuteistuosius, pasmerktus visą gyvenimą praleisti už grotų. Tai yra didžiausia tragedija.“
G.Jacka, regis, kiek atlyžo sužinojęs, kad V.Čepą kūrybai įkvėpęs teisininkas irgi ne viskuo patenkintas.
Knygoje minimos kai kurios Vilniaus kavinės, kuriose advokatas su kolegomis ir draugais esą dalijosi mintimis apie sudėtingą bylą, skeptiškai vertino teismų sprendimus.
„Nesikišau į literatūrą, bet vieną epizodą, kuriame bičiulis neva man siūlęs išgerti alaus, autoriaus paprašiau išbraukti – taip nebuvo“, – pastabą autoriui prisiminė E.Bičkauskas.
Prispaustas siekė viešumo
Tie patys ginčai iš bibliotekų, kur buvo pristatoma knyga, persikėlė į Vilniaus apylinkės teismą nagrinėjant G.Jackos ieškinį dėl pažeistų jo teisių į privataus gyvenimo neliečiamumą.
Įvertinus proceso dalyvių argumentus konstatuota, kad V.Čepas ir „Tyto alba“ nesivaikė sensacijų, populiarumo, o bandė atskleisti teisėsaugos darbo trūkumus, priežastis, dėl kurių, jo nuomone, padaryta lemtingų klaidų – iki gyvos galvos nepagrįstai nuteisti jauni žmonės.
Tokios temos V.Čepas, teismo požiūriu, negalėjo tinkamai atskleisti nepaminėjęs G.Jackos pavardės – būta teisėto visuomenės intereso žinoti apie jį nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste.
Be to, konstatuota, kad knygoje publikuojama ne bet kokia, o viešuose teismo posėdžiuose paskleista informacija.
Teismas iš esmės sutiko su atsakovų argumentais, kad daugelis knygoje „Siena“ minimų duomenų, kuriuos G.Jacka įvardija kaip privačius, iš tikrųjų nėra tokie – minima bylos medžiaga, su ja susiję faktai išnagrinėti teismo posėdžiuose, itin plačiai nušviesti žiniasklaidos.
Priminta, kad byloje su Palangos savivaldybe dėl medinės kurhauzo dalies G.Jacka ir pats siekė viešumo – pasakodavo apie save, problemas, bet jokių informaciją ribojančių reikalavimų neišsakydavo.
Panašiai verslininkas elgėsi, kai buvo suimtas dėl jam pareikštų įtarimų organizavus nusikalstamą veiką, – siekdamas išvengti kardomojo kalinimo pats viešino duomenis ir apie savo sveikatos būklę, gydymo eigą, metodus ir nereikalavo, kad kas nors prašytų jo sutikimo.
Pats atvėrė namų duris
Viešaisiais asmenimis, kurių duomenis galima laisvai skelbti, tam tikrais atvejais laikytini ne vien tik žymūs aktoriai, dainininkai, rašytojai, bet ir dėl savo kriminalinės praeities žinomi žmonės.
Antai iki gyvos galvos įkalintas Henrikas Daktaras irgi pripažintas viešuoju asmeniu.
„Tyto alba“ advokatė Sandra Ponelienė tokių asmenų arba įžengusių į viešumą kategorijai priskyrė ir G.Jacką: „Savo vardą prilyginęs prekei, galinčiai pritraukti dėmesį, jis pats tai pripažįsta. Tokiu atveju joks sutikimas skelbti galimai privačius jo duomenis nebuvo ir nėra reikalingas.“
Teisme liudijęs E.Bičkauskas neslėpė prašęs V.Čepo kuo tiksliau rašyti romaną, net padėjo jam užmegzti ryšius su bylos dalyviais, taip pat ir su G.Jacka.
„Gediminas – nuovokus žmogus, jeigu jau atvėrė savo namų duris rašytojui, leidosi į šnekas, turėjo suvokti, kad bus minimas jo knygoje“, – kalbėjo E.Bičkauskas.
Kodėl G.Jackos nuomonė ir požiūris į beletristiką staiga pasikeitė?
E.Bičkauskas tai sieja su verslininko charakteriu: „Jis kovingas, visada nori būti dėmesio centre. Manau, kad G.Jackai nekiltų jokių problemų ir abejonių, jei V.Čepas rašytų knygą apie jo išteisinimo procesą.“
Iš tikrųjų branginantis savo gyvenimo privatumą asmuo kažin ar panorėtų susitikti, akis į akį bendrauti su rašytoju, žinodamas, kad šis ketina sukurti romaną apie nuteistus ir įkalintus žmones, su kuriais ir jis pats ilgą laiką sėdėjo viename suole dėl pareikštų sunkių kaltinimų.
Teigdamas, jog žinios apie jo privatų gyvenimą pasitarnavo V.Čepui ir „Tyto alba“ kaip masalas skaitytojų dėmesiui pritraukti, G.Jacka iš esmės ir pats pripažino, kad jo žinomumas visuomenėje yra toks, jog tuo galima pasinaudoti galvojant apie komercinę knygos sėkmę.
„Nenustatyta, kad V.Čepas informaciją apie G.Jackos biografiją ir jo gyvenimą rinko arba gavo pažeisdamas įstatymus, o paskui neteisėtai perdavė knygos „Siena“ leidėjai „Tyto alba“, – pažymėjo G.Jackos ieškinį dėl jo teisių pažeidimo atmetusi teisėja Rūta Kazlauskienė.
Norai su cenzūros kvapu
V.Čepo manymu, šią knygą pirmiausia išgarsino ne joje minimas žinomas pajūrio verslininkas, bet aktuali tema: „Galvojau apie įsisenėjusias ir nesprendžiamas mūsų teisėsaugos bėdas, laužančias žmonių, taip pat ir paties G.Jackos, kuris to, deja, nesupranta, likimus.“
Ieškovo norus „būti užmirštam“ visam laikui, nepardavinėti viešos baudžiamosios bylos medžiaga pagrįstos knygos atsakovai įvertino kaip prilygstančius cenzūrai, kurią draudžia Konstitucija.
Teismas pažymėjo, jog imperatyvių verslininko reikalavimų neįmanoma įgyvendinti ir dėl to, kad daugiau kai pusė V.Čepo romano „Siena“ tiražo jau parduota.
G.Jackos ieškinys dėl privataus gyvenimo neliečiamumo buvo atmestas. Verslininkas įpareigotas atlyginti atsakovams bylinėjimosi išlaidas: „Tyto alba“ – 4470 eurų, valstybei – 536 eurus.
Bet tai dar ne pabaiga. Šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas.
Teisėsaugos mėsmalė
Perdavęs savo kūrinį leidyklai V.Čepas dar kartą aplankė įkalintus romano herojus. A.Skėrys jau buvo susitaikęs su savo likimu: „Gintis prieš išgalvotus kaltinimus nėra jokių galimybių. Padariau daug negerų dalykų, esu už tai nubaustas, bet dėl žmogžudysčių mano sąžinė rami.“
Nežinodamas, ką pasakyti daugiau kaip dvidešimt metų už grotų praleidusiam vyrui, rašytojas jam palinkėjo neprarasti paskutinės vilties.
A.Skėrys atsakė: „Nieko daugiau man ir neliko.“
„Įdomiausia, kad tuos pačius žodžius lyg susitarę pakartojo ir kiti nuteistieji iki gyvos galvos“, – pokalbius įkalinimo įstaigose su savo romano herojais prisiminė V.Čepas.
Kitoks sprendimas šioje byloje jau neįmanomas – žudikais pripažintiems vyrams paskelbtas nuosprendis neapskundžiamas. Strasbūro teismas nuo jų irgi nusigręžė – nebėra kur kreiptis.
Ką daryti, kai teisingumo mėsmalė traiško žmonių likimus, kai jie staiga atsiduria ties neįveikiama siena? Būtent tokia mintis vinguriuoja V.Čepo romano puslapiais.
Pakvietė į Prezidentūrą
„Nepamirškime, kad į tokią pat abejingumo ir tylos sieną bet kada gali atsitrenkti kiekvienas žmogus“, – perspėja kriminalinio romano „Siena“ autorius.
V.Čepo knygą E.Bičkauskas prieš kurį laiką perdavė Prezidentūrai vildamasis, kad kultūrai ir literatūrai neabejingas rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininkas atras laiko ją bent pasklaidyti.
„Kol bent vienas neteisingai nuteistas žmogus tūno kalėjime, mes visi nesame laisvi. Skaudžiausia, kad tikrieji nusikaltėliai džiaugiasi laisve ir šaiposi iš mūsų“, – apgailestavo E.Bičkauskas.
Pagaliau neseniai V.Čepas sulaukė šalies vadovo Gitano Nausėdos kvietimo apsilankyti Prezidentūroje. Savo požiūrį į teisėsaugininkų klaidas, kurių jie nelinkę ištaisyti, rašytojas išdėstė prezidento patarėjui.
Beje, prezidentas savo dekretu dar gali palengvinti iki gyvos galvos nuteistų asmenų dalią – sušvelninti arba panaikinti jiems skirtas griežčiausias bausmes.
