„Aš turiu žmoną, turiu šių metų gegužę gimusį sūnų, paleiskite mane į laisvę“, – teismo maldavo jau daugiau kaip 17 metų už grotų dienas leidžiantis 41 metų L.Lapinskas.
Vis dėlto vyro pasižadėjimas laisvėje elgtis pavyzdingai teismo neįtikino.
Elgiasi kaip nusikaltėlis
L.Lapinsko prašymo atleisti jį nuo likusios neatliktos bausmės ir paleisti į laisvę užsegus apykoję Vilniaus miesto apylinkės teismas netenkino, nes Lopo pravardę turintis nusikaltėlis per ilgus metus nė kiek nepasikeitė ir iki šiol elgiasi kaip kriminalinis nusikaltėlis.
„Jis neatsisakė nusikaltėliams būdingos pasaulėžiūros, iki šiol yra linkęs mąstyti ir elgtis kaip kriminalinės gaujos vadeiva, kuriam smurtas yra priemonė sprendimams surasti“, – konstatavo teismas ir L.Lapinsko prašymą atmetė.
Vis dėlto Lopas pasiduoti neketina. Apylinkės teismo sprendimą jis apskundė Vilniaus apygardos teismui ir prašo to paties – laisvės atėmimo bausmę pakeisti į intensyvią priežiūrą namuose.
Tai jau ne pirmas kartas, kai L.Lapinskas bando ištrūkti į laisvę, bet ir anksčiau išgirsdavo tą patį atsakymą: „Nuteistasis, kurio bausmės atlikimo laikas baigiasi 2025 metų sausį, nepasikeitė ir nėra pasiruošęs gyventi laisvėje.“
Nužudė du žmones
L.Lapinsko ir Justo Belousovo, pravarde Lapinas, pavardes visuomenė išgirdo 2005 metais, kai sostinės kriminalistai po ilgo ir kruopštaus darbo sulaikė keliolika nusikaltėlių, kurie 2002–2005 metais siautėjo ir šiurpino Vilniaus gyventojus.
Nors pagrindinė gaujos veikla buvo prekyba narkotikais, jie nevengdavo ir kitų nusikaltimų – turto prievartavimo, ginkluotų užpuolimų, nužudymų.
Gaujos sąskaitoje yra mažiausiai dvi žmogžudystės – 2003 metų sausį miške prie kelio Vilnius–Ukmergė gaujos nariai susidorojo su Viliumi Bogačenka, o 2004 m. birželį Širvintų rajono miške nužudė Aleksejų Naruševičių.
Nužudant šiuos žmones dalyvavo ir pats L.Lapinskas.
Jis taip pat buvo nuteistas dėl pasikėsinimo nužudyti Vilniaus klubo „Brodvėjus“ apsaugos darbuotoją. Vyrą Lopas subadė peiliu be jokios priežasties, tiesiog šis jam nepatiko.
2008 metų birželį L.Lapinskas buvo pripažintas kaltu dėl prekybos narkotikais, nužudymo, pasikėsinimo nužudyti, neteisėto ginklų laikymo, turto prievartavimo, kankinimo ir kitokių nusikaltimų.
Už šiuos nusikaltimus prokuroras jį siūlė įkalinti iki gyvos galvos, bet teismas nusprendė, kad jis nepadarė tokių nusikaltimų, už kuriuos turėtų visą gyvenimą kalėti, ir skyrė jam 20 metų nelaisvės bausmę, kurios pusę turėjo praleisti Lukiškių kalėjime, o likusią dalį – pataisos namuose.
Kalėdamas susirado žmoną
Tuomet dar veikusiame Lukiškių kalėjime atsidūręs L.Lapinskas netrukus ėmė elgtis lyg savo namuose ir pradėjo šokdinti įkalinimo įstaigos vadovus.
Lopas teismams rašė skundus, kuriuose piktinosi, kad Lukiškių kalėjimo vadovybė atsisako kreiptis į teismą dėl jo perkėlimo į pataisos namus ir taip esą užkerta jam kelią į gyvenimo sąlygų pagerinimą.
Vėliau paaiškėjo, kad Lukiškėse L.Lapinskas gyveno ne taip ir blogai, kaip rašė savo skunduose. Vyras savo kameroje turėjo visko – ir mobiliųjų telefonų, ir veikiantį internetą, ir vaistinių preparatų, kurie yra draudžiami.
Lopas nevaržomai bendravo internetu ir net sugebėjo susirasti žmoną Alioną, kurią oficialiai vedė pernai birželio mėnesį. Šių metų gegužę jiems gimė sūnus Damiras.
Įdarbino prižiūrėtoją
Visą šį gėrį L.Lapinskui parūpindavo Lukiškių prižiūrėtojai. Suprantama, ne už ačiū.
2013 m. dėl draudžiamų daiktų perdavimo L.Lapinskui ir kitiems nuteistiesiems į teisiamųjų suolą sėdo buvęs prižiūrėtojas Aleksandras Kozlovas.
Jis teisme prisipažino, kad nusikaltėliams padėjo už pinigus – už kiekvieną suteiktą paslaugą gaudavo nuo 100 iki 500 litų (apie 29–145 eurus) atlyginimą.
A.Kozlovas prisipažino, kad L.Lapinskui nunešė mobilųjį telefoną ir tablečių, padedančių auginti raumenis, taip pat du blokus cigarečių.
Visus šiuos daiktus jam perduodavo laisvėje likęs L.Lapinsko draugas Tomas.
Dėl tokio paslaugumo A.Kozlovas ne tik neteko darbo, bet ir buvo nuteistas, teismas jam skyrė 6240 litų (maždaug 1807 eurai) baudą.
Nuteisė, o po to išteisino
2015 metais istorija pasikartojo. Tik šįkart į teisiamųjų suolą sėdo ne tiktai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtojas Tomas Tamošiūnas, bet ir pats L.Lapinskas bei už nužudymą nuteistas Svajūnas Dičmonas.
Lopas ir S.Dičmonas buvo kaltinami pareigūno sukurstymu nusikalsti, o T.Tamošiūnas – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi.
Teisme T.Tamošiūnas visiškai pripažino kaltę ir papasakojo, kad vieną dieną L.Lapinskas jam perdavė raštelį, kuriame buvo prašoma jam gauti ir perduoti mobilųjį telefoną su SIM kortele.
Už tai pareigūnui buvo pažadėtas 600 litų (apie 160 eurų) atlyginimas ir nurodyta paskambinti Pravieniškėse kalinčiam S.Dičmonui.
T.Tamošiūnas taip ir padarė. Susisiekęs su S.Dičmonu jis gavo jo žmonos telefoną, o vėliau iš jos paėmė draudžiamus daiktus ir perdavė L.Lapinskui.
Po mėnesio T.Tamošiūnas įvykdė dar vieną Lopo prašymą – vėl jam perdavė mobilųjį telefoną ir SIM kortelę.
T.Tamošiūnui už šiuos nusikaltimus teismas skyrė dviejų mėnesių nelaisvės bausmę, bet jos vykdymą atidėjo metams, o L.Lapinskui ir S.Dičmonui pailgino bausmių laiką.
Po metų Lietuvos apeliacinis teismas L.Lapinską dėl prižiūrėtojo kurstymo išteisino ir bausmės trukmė jam vėl sumažėjo.
Save laiko „bachūru“
Draudžiamų daiktų Lopo kameroje rasta ne kartą, bet iš kur jų gaudavo, jis neprisipažindavo.
Vykstant teismui dėl T.Tamošiūno sukurstymo nusikalsti L.Lapinsko kameroje buvo rastas atsuktuvas ir USB laikmena su programa „Skype“.
Tada L.Lapinskas atsisakė pasirašyti kratos protokolą ir aiškino, kad šie daiktai yra ne jo. Už tai Lukiškių kalėjimo direktorius jam skyrė papeikimą. Nuobaudą Lopas skundė teismui, bet nieko nelaimėjo.
Dėl įžūlaus elgesio L.Lapinskas yra sulaukęs daugiau nei 20 įvairių nuobaudų. Ne tik už draudžiamus daiktus, kitų kalinių žeminimą, bet ir atsisakymą dirbti kai kuriuos darbus, nes, gaujos vadeivos teigimu, jis yra ne žemesnės kastos atstovas, o „bachūras“.
Elgiasi gerai, bet pinigų nesumokėjo
L.Lapinskas ne vienintelis nusikalstamo pasaulio atstovas, kuris bando išeiti į laisvę pirma laiko. Ne vienus metus tai bando padaryti ir Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas 64 metų H.Daktaras, pravarde Henytė (nuotr.).
Rugsėjo pradžioje Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H.Daktaro skundą dėl griežčiausios bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos – pakeitimo į terminuotąjį įkalinimą.
Analogišką sprendimą rugpjūčio pradžioje buvo priėmęs Kauno apygardos teismas. Šį sprendimą kruvinais nusikaltimais pagarsėjęs Henytė apskundė.
Kelią į terminuotąją bausmę Henytei bandė nutiesti Pravieniškų pataisos namai-atviroji kolonija, kuri tikino, jog Henytė jau gali išeiti į laisvę, nes esą vadovaujasi visuomenei priimtinomis elgesio normomis ir vertybėmis.
Prokuratūra su tokia kolonijos vadovybės nuomone nesutiko. Jai pritarė ir teismas, kuris atkreipė dėmesį, kad Henytė iki šiol nėra atlyginęs nukentėjusiesiems priteistos žalos.
Teismo sprendimu H.Daktaras privalo atlyginti beveik 100 tūkst. eurų civilinius ieškinius, tačiau aukų artimiesiems geranoriškai pervedė tik maždaug 20 eurų. Dar apie 45 tūkst. eurų buvo išieškoti antstolių.
