Klaipėdos apygardos teismas išteisino aštuonis kaltinamuosius, tarp jų V.Romanovą ir O.Gončaruk, dėl bandymo pasisavinti beveik 6 milijonus eurų.
Teismo nuomone, negalima nuteisti žmonių, kuriems kaltinimai grįsti vien prielaidomis.
Už paskolą – akcijos
Istorija, kurią ketvirtadienį baigė narplioti Klaipėdos apygardos teismas, prasidėjo 2012 metų pabaigoje.
Tuomet V.Romanovo kontroliuojama bendrovė „Nidos pušynas“ iš Šiaulių banko pasiskolino 26 milijonus litų (apie 7,5 mln. eurų).
Už dalį gautų pinigų – 6,5 milijono litų (apie 1,9 mln. eurų) buvo nupirkti Neringos poilsio namai „Kregždutė“ ir dar keli nekilnojamojo turto objektai, kurie taip pat buvo įkeisti Šiaulių bankui.
Beveik visi likę pinigai – daugiau kaip 15 milijonų litų (daugiau kaip 4,3 mln. eurų) per tarpines bendroves buvo pervesti atgal Šiaulių bankui. Taip V.Romanovas ir O.Gončaruk išsipirko dar 2007–2008 metais šiam bankui pagal REPO sandorius įkeistas Ūkio banko akcijas.
Tuo metu viešojoje erdvėje buvo pasirodžiusi informacija, kad akcijas buvo būtina išpirkti, nes planuojamas Šiaulių ir Ūkio bankų sujungimas. Bet bankai taip ir nebuvo sujungti – po dviejų mėnesių, kai buvo baigtas šis sandoris, Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas paskelbė, kad apribojama Ūkio banko veikla. Kiek vėliau bankas bankrutavo.
Pateikė savo versiją
Bankrutavus Ūkio bankui sužlugo ir daugelis su juo susijusių V.Romanovo imperijai priklausiusių įmonių, tarp jų ir paskolą paėmęs „Nidos pušynas“.
Po šių bankrotų Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Prokurorų teigimu, paskola „Nidos pušynui“ buvo išduota ne bendrovės veiklai plėtoti, o tik tam, kad už gautus pinigus V.Romanovas ir O.Gončaruk galėtų išsipirkti Šiaulių bankui įkeistas Ūkio banko akcijas.
Tačiau vos prasidėjus tyrimui O.Gončaruk tyrėjams pareiškė, kad sandorį, pagal kurį už „Nidos pušyno“ gautą paskolą buvo atpirktos akcijos, nurodė vykdyti Lietuvos bankas. O visą schemą esą parengė advokatų kontora „Lawin“ (dabartinė „Ellex Valiūnas“), kurioje prieš tapdamas Lietuvos banko vadovu dirbo V.Vasiliauskas.
Teigta, kad už šias konsultacijas Ūko bankas advokatams sumokėjo apie 10 milijonų litų (beveik 3 mln. eurų).
Anot O.Gončaruk, tuo metu Lietuvos banko vadovybė tvirtino, kad būtina Ūkio banką sujungti su Šiaulių banku, bet tam būtina atpirkti akcijas.
„Ūkio banko akcijų atpirkimas man ir V.Romanovui tuo metu buvo visiškai nereikalingas, todėl Lietuvos banko nurodymai ir advokatų kontoros „Lawin“ finansinės schemos tariamai siekiant sujungti Ūkio ir Šiaulių bankus buvo apgaulė Ūkio bankui, kuri baigėsi banko ir su juo susijusių bendrovių perėjimu Šiaulių bankui“, – per apklausą prokurorams teigė O.Gončaruk.
Apklausti vadovo nedrįso
Po šių pareiškimų O.Gončaruk advokatas Gintaras Černiauskas inicijavo prokuratūros kreipimąsi į Lietuvos banką, kad jis pateiktų informaciją apie planuotą bankų susijungimą, taip pat su tuo susijusį akcijų atpirkimą, tačiau Lietuvos bankas jokių duomenų nepateikė.
Sužinoję, jog Lietuvos bankas nieko nežada pateikti, G.Černiausko advokatų kontoros teisininkai dar kelis kartus kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų apklaustas V.Vasiliauskas, taip pat atlikti centrinio banko protokolų poėmiai, tačiau prokurorai į šiuos prašymus nereagavo.
„Jeigu jau dėl šio sandėrio kaltinama O.Gončaruk, tai, manau, tiek pat kalti ir Lietuvos banko vadovai. Tačiau kažkodėl niekas nekelia šio klausimo, o Generalinė prokuratūra spaudžia kuo greičiau baigti bylą“, – dar ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo advokatė Laura Daumantaitė.
Rado kuo pasiremti
Kai jau atrodė, kad ikiteisminis tyrimas atsidūrė aklavietėje, prokurorai pasitelkė buvusią Ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) vadovę Ritą Matuzienę, kuriai buvo pažadėta atleisti ją nuo atsakomybės už teisėsaugininkams naudingus parodymus.
Gavusi tokią indulgenciją ši buvusi įtakinga ŪBIG darbuotoja ėmė kalbėti, kad sandoris – iš anksto sumanyta afera, kurią organizavo V.Romanovas ir O.Gončaruk.
Remiantis tokiais R.Matuzienės parodymais byla nukeliavo į teismą.
Valytoja klausėsi kalbų?
Jau teismo posėdžių metu prokurorai netikėtai gavo dar vieną „dovaną“ – liudyti atvyko valytoja, kuri vasaromis dirbo „Nidos pušyno“ viešbučiuose.
Moteris smulkiai papasakojo apie O.Gončaruk ir V.Romanovo neva rengtas finansines aferas, nuosekliai išdėstė visą paskolų ėmimo mechanizmą.
Kai advokatai teisme paklausė, kaip ji, būdama paprasta darbininkė, taip gerai išmano finansinius ŪBIG reikalus, moteris ėmė tikinti, kad paslapčia priglausdavo ausį prie durų ir girdėdavo, apie ką kalbasi bankininkai.
Tuo metu nuo baudžiamosios atsakomybės atleista R.Matuzienė, kuri pati priėmė daug su šiomis paskolomis susijusių sprendimų, visaip bandė menkinti savo vaidmenį. Advokatams net susidarė įspūdis, kad ji save bandė pateikti taip, lyg būtų eilinė sekretorė, o ne didžiulio koncerno vadovė.
Parodymais suabejojo
Bet nei valytojos, nei R.Matuzienės parodymai Klaipėdos apygardos teismo neįtikino. Suabejoję R.Matuzienės parodymų patikimumu teisėjai pareiškė, kad tokie liudijimai turi būti vertinami itin atidžiai.
„Nesuprantu, kaip iš viso prokurorai galėjo atleisti R.Matuzienę nuo baudžiamosios atsakomybės, juolab kad ji atleista ir kitoje su Ūkio banku susijusioje byloje, o tai kategoriškai draudžia įstatymai.
Bet prokurorams, matyt, paranku, kai žmogus kalba ne tiesą, o taip, kaip jiems reikia“, – po išteisinamojo teismo nuosprendžio sakė advokatas G.Černiauskas.
Brolis ir sesuo ypač vertino savo turtą Neringoje
Įkeisti brangų turtą Neringoje, kad būtų išpirktos akcijos, kurios netrukus po sandorio tapo bevertės, buvo nenaudinga nei V.Romanovui, nei O.Gončaruk.
Jie abu ypač vertino ir puoselėjo savo imperiją Nidoje. „Nidos pušynui“ tuo metu priklausė keli viešbučiai, poilsio namai, taip pat individualūs būstai, išsidėstę kelių hektarų plote.
Dviejuose prie pat marių prisišliejusiuose pastatuose vasaras nuolat leisdavo abu pagrindiniai banko akcininkai.
O.Gončaruk namą beveik nuo pamatų pastatė jos sutuoktinis Igoris. Meistro gyslelę turėjęs vyriškis pats vežė įvairias medžiagas, savo rankomis mūrijo sienas, atliko daugelį apdailos darbų.
Greta stovintį vadinamąjį V.Romanovo namą bankininkas taip pat bandė taip išpuoselėti. V.Romanovas asmeniškai prižiūrėjo pastato rekonstrukciją, kartu su statybininkais karstėsi ant stogo.
Tiek V.Romanovas, tiek O.Gončaruk ne kartą pabrėždavo, kad atėjus blogiausiems laikams iš paskutiniųjų bandytų išsaugoti „Nidos pušyną“.
Ypač nuostolingu V.Romanovui tapęs bendrovės įkeitimo sandoris Šiaulių bankui buvo ypač pelningas. Šis bankas ne tik įsigijo brangų turtą Nidoje, bet ir sėkmingai pardavė Ūkio banko akcijas, kurios greitai tapo bevertės.
Į kausimus atsakė ir Lietuvos bankas, ir teismas
„Lietuvos bankas nenurodė taikyti schemų, pagal kurias už Šiaulių banko suteiktą paskolą buvo atpirktos Ūkio banko akcijos, – taip „Lietuvos rytui“ paaiškino Lietuvos banko Viešųjų ryšių skyrius.
Tuo metu į klausimą, ar Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas nurodė Ūkio banko vadovams samdyti advokatų kontorą „Lawin“, yra atsakęs Vilniaus apylinkės teismas. Jis 2015 m. lapkričio 3 dienos sprendimu pripažino neatitinkančiu tikrovės buvusio Ūkio banko savininko V.Romanovo viešai paskelbtą informaciją apie tariamą Lietuvos banko valdybos pirmininko nurodymą Ūkio bankui pirkti paslaugas iš advokatų kontoros „Lawin“.
