2017 metų spalio 18 dieną nuvedusi sūnų į darželį E.Geležiūnienė nenujautė, kad labai ilgai jo nebematys, – baigiantis darbo dienai ji sulaukė skambučio iš šios įstaigos, jog mažametis yra paimtas.
Atskubėjusi motina darželyje rado raštelį: „Jūsų sūnus išvežtas.“
Pamatę mėlynių ant berniuko kūno pedagogai skubiai susisiekė su policija ir Kauno vaiko teisių apsaugos specialistais, kurie nuvežė mažylį į ligoninę.
Buvo iškelta baudžiamoji byla – iš pradžių tyrėjai įtarė, kad prieš vaiką smurtavo E.Geležiūnienės sugyventinis Jonas, bet prieš teismą stojo tik motina.
Daugiavaikei motinai pusmetį išvis nebuvo leista matytis su sūnumi, kuris buvo įkurdintas laikinosios globėjos bute su pastarosios draugu ir dviem vaikais. Išsigandęs berniukas svetimuose namuose ieškojo mamos, tačiau jai buvo grąžintas tik 2018 metų gruodį.
Šiame procese svarstyklės krypo tai į E.Geležiūnienės, tai į teisėsaugos pusę – Kauno apylinkės teismas pernai sausį ją išteisino, tačiau prokurorų skundą išnagrinėjusi Kauno apygardos teisėjų kolegija tų pačių metų gruodį pripažino ją kalta byloje dėl sveikatos sutrikdymo ir piktnaudžiavimo tėvų teisėmis.
– Šią savaitę galutinį tašką padėjo Aukščiausiasis teismas, panaikinęs visus jums mestus kaltinimus. Koks jausmas jus apėmė po tokios ilgos teisinės kovos? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo E.Geležiūnienės.
– Toji kova nenuėjo veltui. Apgyniau ne tik save, bet, manau, ir daugelį kitų šeimų. Gal dabar pareigūnai ir valdininkai nepuls taip greitai kaltinti tėvų smurtu prieš nuspręsdami paimti vaikus ir kelti bylas.
Pajutau palengvėjimą, kad teisingumas, nepaisant sunkaus ir ilgo kelio, vis dėlto buvo pasiektas.
Prieš sūnų tikrai nesmurtavau: gyvename nuosavame name, todėl susitrenkti nugarą, kojas jis galėjo žaisdamas kieme, laipiodamas po medžius, už ko nors netyčia užkliuvęs, parkritęs.
– Kuo rėmėsi teisėsauga?
– Kaltinimas buvo paremtas globėjos dienoraščiu, kuriame ji neva pagal mano sūnaus pasakojimą surašė, kad šeimoje jis buvo apleistas, neprižiūrimas, patyrė smurtą. Tačiau tai – netiesa.
Aukščiausiojo teismo sprendimas kaip tik ir parodė, kad žmogus negali būti nuteistas remiantis kieno nors dienoraščiu.
Kadangi vaikas per apklausą paneigė patyręs smurtą, kaip neva rimtas argumentas buvo ištrauktas neobjektyvus ir nepagrįstas dienoraštis.
Manau, tuo siekta užkamšyti spragas, pritempti kaltinimus, suteikti jiems svorio. Šiuo dienoraščiu rėmėsi ir psichologinę-psichiatrinę ekspertizę atlikę specialistai ir mano atžvilgiu padarė neigiamas išvadas.
Tyrimas atskleidė teisėsaugos požiūrį – sūnui papasakojus, kad globėja lipniąja juosta riša jam rankas ir kojas, pareigūnai nepradėjo jokio tyrimo. Nebuvo reaguota ir į tai, kad jam būnant pas globėją ant kūno aptikta apie 20 mėlynių. Toks dvejopų standartų taikymas mane pribloškė.
– Kaip su jumis elgėsi Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovai, teisėsauga? Ar iš pat pradžių žiūrėjo kaip į nusikaltėlę?
– Regis, jiems negaliojo nekaltumo prezumpcija. Mane ypač sukrėtė, kad paimdami vaiką iš darželio jie man, motinai, apie tai net nepranešė. Nesuvokiau, kaip tokie dalykai apskritai gali vykti.
Anksčiau nebuvau bausta už vaikų nepriežiūrą, smurtą, nesu asociali, rūpinuosi vaikais.
Užuot pasiaiškinus, išsamiau pasigilinus į situaciją, iškart buvo taikytas teisinio buldozerio principas. Bet kokie mano aiškinimai, bandymai susigrąžinti vaiką buvo vertinami kaip mėginimai išsisukti nuo bausmės.
Pusmetį man iš viso nebuvo leista matytis su sūnumi, o vėliau galėjau kartą per savaitę su juo susitikti Kauno savivaldybės vaikų gerovės centre „Pastogė“. Netgi kaliniams dažniau leidžiama išvysti artimuosius.
Prieš susitikimus man būdavo nurodoma, kaip turiu bendrauti su sūnumi, sulaukdavau įspėjimų, kad jo akivaizdoje nedemonstruočiau savo emocijų. Bet kaip aš, mama, pusmetį akyse neregėjusi savo vaiko, galiu nerodyti emocijų?
– Ką teko vaikui patirti svetimuose namuose?
– Sūnui buvo didžiulis stresas – jis nežinojo, kur mama, kiti šeimos nariai, kas atsitiko, kad mūsų nėra kartu su juo.
Berniukui tik maždaug po mėnesio buvo suteikta psichologinė pagalba. Susitikimų metu mačiau, koks jis išsigandęs, – sūnus vis klausdavo, kur aš buvau, kodėl nesu su juo.
Vaikas pasakojo, kad ieškojo mūsų, šeimos narių, po svetimą butą – tualete, kitose patalpose, manė, kas mes esame šalia, laukė mūsų.
– Jums pačiai teko rinkti įrodymus, kad esate kaltinama nepagrįstai.
– Taip, pavyzdžiui, vaiko teisių specialistai aiškino, kad kai buvo paimtas sūnus, aš juo nesidomėjau. Teismui pateikiau telefono išklotines su daugybe užfiksuotų mano skambučių šiai tarnybai.
Uždraudę lankyti vaiką jie vėliau aiškino, kad jo nelankiau, tarsi norėdami parodyti, jog esu abejinga, aplaidi motina.
Subliūško ir kita byla
Didelį atgarsį visuomenėje sukėlė ir vaikų paėmimas iš kauniečių Eglės ir Gintaro Kručinskų namų, motinai iškeltos baudžiamosios bylos tyrimas ir nagrinėjimas teismuose.
E.Kručinskienė į vaiko teisių sergėtojų akiratį pateko po to, kai 2018 metų rugsėjo 29 dieną išėjusi su vaikais pasivaikščioti į Panemunės šilą sudrausmino pavojingai į gatvę išbėgusį 2 metų sūnų. Moteris sudavė jam delnu per rankas ir sėdmenis.
Praeiviui iškvietus policiją moteris buvo nuvežta į areštinę. Tačiau kiti praeiviai per apklausas tvirtino, kad jokio smurto nebuvo, tik nepiktas, silpnas pliaukštelėjimas per storą kombinezoną.
Tą pačią dieną buvo paimti abu Kručinskų vaikai, berniukas ir 3 metų jo sesė. Jie beveik mėnesį gyveno pas globėją visiškai svetimoje aplinkoje. Po to vaikai buvo grąžinti tėvams, o E.Kručinskienei iškelta byla dėl galimo smurto.
Kauno apylinkės teismas išteisino E.Kručinskienę įžvelgęs ne baudžiamąjį, o administracinį nusižengimą, o Kauno apygardos teismas atmetė prokuratūros skundą panaikinęs kaltinimus ir dėl administracinio nusižengimo. Prokuratūra nieko nepešė ir pateikusi skundą Aukščiausiajam teismui.
