„Šito momento aš laukiau beveik penkerius metus“, – atsistojęs į Vilniaus apygardos teismo tribūną kalbėjo 44 metų A.Obelienius.
Jis – pirmasis vadinamasis „bachūras“, davęs parodymus byloje dėl Pravieniškių pataisos namuose vykdytų nusikaltimų.
Nuo pat šios bylos nagrinėjimo pradžios kalbama apie Pravieniškių mafiją, bet A.Obelienius negalėjo atsakyti, ar šiuose pataisos namuose veikė organizuota kalinių grupuotė: „Kaltinimas nusikaltėlių susivienijimu man visiškai nesuprantamas, nes nesu teisininkas ir nežinau, kas tai yra.“
A.Obelienius kategoriškai paneigė ir jam suprantamus kaltinimus.
Atsidūrė pas draugus
Už turto prievartavimą 8 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas kaunietis į Pravieniškių pataisos namus pateko 2010 m. lapkritį.
Ten jo jau laukė draugai – nuo vaikystės pažįstamas Agurkinių narys Nidas Korsakas, Kauno nusikaltėlių pasaulyje gerai žinomi Deimantas Bugavičius, pravarde Deima, ir Artūras Lekavičius, pravarde Lekas.
Į Pravieniškes atvežtą naujoką iš karto pasitiko N.Korsakas ir D.Bugavičius.
A.Obelienius negalėjo paaiškinti, iš kur jo bičiuliai žinojo, kada jis bus atgabentas į pataisos namus, tačiau tvirtino, jog naujoko sutikimas labai svarbus: „Pareigūnai sužino, kieno esi draugas ir kam esi svarbus.“
A.Obelienius neslėpė, jog pataisos namų darbuotojai jau žinojo, kad jis siejamas su Agurkiniais, tačiau jo neapgyvendino su tos pačios grupuotės nariais.
Įgijo naują pravardę
Nepaisant to, pasitikę bičiuliai tą pačią dieną naujoką pervedė per visus sektorius ir pristatė, jog atvyko Andriucha.
Netrukus Andriucha vadintas A.Obelienius įgijo ir kitą pravardę – Dramblys. Pataisos namuose taip vadinami nuteistieji, nesilaikantys jokių kalinių susitarimų, vadinamųjų „paniatkių“.
„Tai – šiek tiek įžeidžianti pravardė, todėl mane taip vadindavo tik už akių“, – pasakojo A.Obelienius.
Pirko suoliukus ir štangas
Kaunietis teigė tokią pravardę įgijęs dėl to, kad nesilaikė vienos taisyklės – bendravo su nuteistaisiais iš kitų miestų.
Jis pats to nelaikė rimtu nusižengimu, be to, iš karto buvo apgyvendintas su vilniečiais.
Netrukus A.Obelienius pateko į drausmės sektorių, nes pareigūnams įkliuvo išgėręs. Tuo metu į šį sektorių jau buvo perkeltas ir jo draugas D.Bugavičius.
Ten jis praleido devynis mėnesius ir teigė netinginiavęs: „Ten reikėjo susiremontuoti patalpas ir sporto salę – pirkome santechniką, suoliukus, pusę sporto salės štangų nupirkau už savo pinigus.“
Medikai buvo pripažinę, jog pataisos namuose A.Obelienius negali dirbti dėl įgimtos širdies ligos, tačiau jis tvirtino nesikratęs darbo: „Aš šveičiau ir glaisčiau sienas, tai dariau savo noru, todėl dirbau tiek, kiek norėjau ir galėjau.“
Nešė skalbinius ir pirkinius
Nors buvęs kalinys gyrėsi darbavęsis remontuojamose patalpose, smulkių darbų jis vengė, tad, kaip ir daugelis „bachūrų“, samdėsi tarną, vadinamąjį „dūchą“.
A.Obelienius pasakojo, jog jam tarnavęs Erikas A. į skalbyklą nešdavo jo skalbinius, iš parduotuvės parnešdavo krepšius su jo pirkiniais, už jį tvarkė kambarį, ruošė valgį, kurį valgydavo ir pats.
Maistas, cigaretės ir drabužiai – toks buvo tarno atlygis.
A.Obelienius pasakojo savo artimųjų paprašydavęs nupirkti Eriko A. dydžio drabužių ir pristatyti kartu su jam skirtais siuntiniais.
Bet A.Obelieniui tarnavęs Erikas A. teisme yra pasakojęs, jog nuolat buvo mušamas ir baudžiamas už neįtikusias paslaugas.
„Tai netiesa. Bausmės – tai viduramžių palikimas, be to, jei aš jį būčiau sumušęs, kaip būčiau galėjęs toliau bendrauti“, – „dūcho“ kalbas neigė A.Obelienius.
Jo teigimu, tarnas jam talkino savo noru: „Jeigu ne jis, būtų atėjęs kitas. Pataisos namuose kiekvienas pakelis cigarečių turi savo vertę.“
Už remontą mokėjo žmona
A.Obelienius neslėpė nelaisvėje turėjęs pinigų – laisvėje jis turėjo savo įmonę, juo gerai rūpinosi artimieji.
Jis teigė laisvėje turėjęs ir draugų statybininkų, o pataisos namų patalpų remontui reikalingas statybines medžiagas pirkdavęs iš žmonos sąskaitos. Tuomet jis pinigus surinkdavo iš nuteistųjų ir grąžindavo žmonai.
„Darėme remontą, visiems pataisos namams nupirkome skalbimo mašinas“, – apie save ir kitus tvarkai neabejingus lyderius pasakojo į laisvę jau išėjęs A.Obelienius.
Kurį laiką jis gyveno lyderių patalpoje, vadinamojoje „kamoroje“. Ten jis persikėlė po to, kai buvo žiauriai sumuštas tuometis kalinių lyderis Vidmantas Grigaliūnas.
Išgarsėjo tik po mirties
V.Grigaliūną išvežus į ligoninę, o po to perkėlus gyventi kitur kauniečiams reikėjo naujo lyderio. A.Obelienius pasakojo, jog vadeiva buvo renkamas iš dviejų kandidatų – D.Bugavičiaus ir Ruslano Laško.
Pataisos namų kieme vykusiuose rinkimuose dalyvavo apie 60 „bachūrų“.
„Vyko debatai, kalbos, pataisos namų administracija visa tai stebėjo pro vaizdo kameras, nes tai buvo normali, įprasta praktika“, – apie lyderio rinkimus pasakojo A.Obelienius.
Rinkimus laimėjo R.Laško – A.Obelieniaus nuomone, jis buvo vyresnis ir ne tokio karšto būdo kaip D.Bugavičius.
„D.Bugavičius tada nebuvo toks reikšmingas, koks tapo po mirties“, – apie 2015 m. Kaune prie namų samdomų žudikų nušautą bičiulį pasakojo A.Obelienius.
R.Laško į lyderių kamerą pasikvietė savo bičiulį Aidą Kupčiūną.
Pasiūlymo gyventi kartu sulaukė ir D.Bugavičius, bet įsižeidęs dėl pralaimėtų rinkimų nesutiko.
Sulaukė daug paskatinimų
„Aš nebuvau su niekuo susipykęs ir turėjau tą Agurkinių žymę“, – apie kelią į lyderius pasakojo A.Obelienius.
Į laisvę jis buvo išleistas 2015 metais, iki bausmės pabaigos likus devyniems mėnesiams. Vartus į laisvę kauniečiui atvėrė 14 paskatinimų už gyvenimo pataisos namuose sąlygų gerinimą, mokymąsi ir sporto renginių organizavimą.
Pradėjus tirti Pravieniškių mafijos bylą A.Obelienius vėl buvo suimtas, bet praėjusių metų lapkritį paleistas už 30 tūkstančių eurų užstatą.
