Nors 54-erių J.Maksimavičius prieš trejus metus kartu su keliais kitais kaliniais Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT) iškovojo, kad kalėti iki gyvos galvos nuteisti asmenys turėtų galimybę kada nors būti paleisti į laisvę, jis pats malonės nesulaukė.
Šio kalinio prašymą skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę atmetęs Apeliacinis teismas konstatavo, kad J.Maksimavičius dėl praeityje įvykdytos žmogžudystės kaltina ne tik save, bet ir tuo metu Lietuvoje bei Sovietų Sąjungoje vyravusį chaosą.
Skyrė didžiulę premiją
Nusikaltimas, dėl kurio J.Maksimavičius ilgam atsidūrė už grotų, buvo įvykdytas ankstų 1992 metų gruodžio 28-osios rytą. Tuomet lietuvis Kazachstane nušovė Karagandos metalurgijos kombinato generalinį direktorių Aleksandrą Svičinskį.
Jis buvo geras tuomečio prezidento Nursultano Nazarbajevo draugas, todėl žudiko ėmė ieškoti visos Kazachstano specialiosios tarnybos.
Už nusikaltimo atskleidimą Kazachstane buvo pažadėta tais laikais milžiniška 5 milijonų rublių premija. Tada už tokią sumą juodojoje rinkoje buvo galima įsigyti net 100 naujų VAZ automobilių.
Nusikaltėliai – iš Lietuvos
Greitai buvo nustatyta, kad nusikaltimą įvykdė Lietuvos gyventojai Rimantas Jurgelaitis ir J.Maksimavičius.
Kazachstano prokurorai išsiaiškino, kad nužudymo užsakovas – buvęs A.Svičinskio pavaduotojas B.Timofejevas. Jis buvo labai nepatenkintas naujuoju viršininku, nes šis per kelis mėnesius iš dvylikos savo pavaduotojų devynis atleido arba perkėlė į žemesnes pareigas ir atėmė įvairių privilegijų.
B.Timofejevas kreipėsi į kombinato greitosios pagalbos vairuotoją S.Čiopčicą, kad šis surastų, kas galėtų nužudyti A.Svičinskį.
Užsakymą gavęs vairuotojas susitarė su J.Maksimavičiumi ir R.Jurgelaičiu, kuriems anksčiau padėdavo gauti atsarginių automobilių detalių – jas lietuviai perparduodavo savo tėvynėje.
Atlygis – pinigai ir mašina
Žudiko samdymo procedūra buvo savotiška: J.Maksimavičiui ir S.Čiopčicui besišnekant apie kasdienius reikalus ir prekybą atsarginėmis automobilių dalimis kalba nukrypo apie A.Svičinskį.
Abu pašnekovai nutarė, kad tai blogas žmogus, kuris visiems gadina gyvenimą. Tuomet J.Maksimavičius ir išgirdo pasiūlymą jį nušauti.
Dėl apmokėjimo lietuviai tarėsi su kombinato Ekonominių ryšių su užsieniu skyriaus vedėju A.Černychu, kuris taip pat buvo nepatenkintas naujuoju direktoriumi.
Per derybas buvo sulygta, kad už žmogžudystę bus sumokėti 3 tūkstančiai dolerių ir parūpintas naujas automobilis VAZ-2107.
Garaže nupjovė vamzdį
Lietuviai kruopščiai ruošėsi nusikaltimui. Išsinuomotame garaže jie medžioklinį šautuvą, kurį įsigijo už 50 JAV dolerių, perdarė į nupjautvamzdį – nupjovė buožę ir dalį vamzdžio.
Be to, šoviniuose esančius šratus žudikai pakeitė įvairiais geležiukais ir varžteliais – taip tikėtasi, kad šūvis iš tiesų bus mirtinas.
Apsirūpinę ginklu lietuviai penkis kartus buvo nuvažiavę prie A.Svičinskio namų ir darbovietės – rinkosi tinkamą vietą. Galiausiai buvo nuspręsta direktorių nušauti prie kombinato.
Užsakovai žudikus apgavo
Žmogžudystės rytą J.Maksimavičius priėjo prie A.Svičinskio, kuris šalia kombinato vartų kalbėjosi su vienu darbuotoju, ir šovė jam į galvą iš maždaug 15 centimetrų atstumo. Šūvis buvo mirtinas.
Po žmogžudystės nusikaltėliai ėmė reikalauti pažadėto atlygio, tačiau buvo apgauti – užsakovai vietoj 3 tūkstančių sumokėjo tik 2 tūkstančius dolerių. Be to, nedavė ir pažadėtos mašinos.
Pistoleto ištraukti nespėjo
Surinkę informaciją apie samdomus žudikus Kazachstano teisėsaugininkai ją iškart perdavė Lietuvai. Pirmasis įkliuvo vilkaviškietis R.Jurgelaitis. Jis buvo išvežtas į Kazachstaną į akistatą su nusikaltimo užsakovais, o J.Maksimavičiaus tuo metu dar ieškota.
Šį žudiką pavyko sulaikyti 1993 metų kovo 23 dieną Kaune centre, kai jis sėdėjo automobilyje. Pamatęs policininkus J.Maksimavičius dar įkišo ranką į kišenę, bet nespėjo išsitraukti ten buvusio revolverio.
Be ginklo, pas jį buvo rastas 41 šovinys, 2104 vadinamosios vagnorkės (apie 22 litus) ir 332 doleriai. Vėliau sulaikytasis paaiškino, kad tai viskas, kas liko iš užmokesčio už žmogžudystę.
Turėjo savo sąskaitų?
Sučiuptas J.Maksimavičius neneigė nužudęs A.Svičinskį, tačiau tvirtino turėjęs su kombinato direktoriumi savų sąskaitų: už žadėtą naują automobilį jam buvo davęs 50 tūkst. rublių, tačiau liko ir be pinigų, ir be mašinos.
Kalėjime J.Maksimavičius buvo nekalbus, uždaras.
Nors žmogžudystė buvo įvykdyta Kazachstane, J.Maksimavičius ir R.Jurgelaitis buvo teisiami Lietuvoje.
Viso teismo proceso metu J.Maksimavičius tvirtino, jog nėra samdomas žudikas, – seną pažįstamą ir verslo partnerį A.Svičinskį nušovė tik todėl, kad šis pasisavino pinigus ir dar visaip išsityčiojo.
Pasiūlė išgerti už sielą
Tačiau teismas šia teisiamojo versija nepatikėjo. Aukščiausiojo teismo sprendimu J.Maksimavičius buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. R.Jurgelaitis buvo įkalintas 15 metų.
Iškart po teismo nuosprendžio bylą išnagrinėjęs teisėjas pasikvietė procesą stebėjusį „Lietuvos ryto“ žurnalistą į greta posėdžių salės buvusį teisėjų persirengimo kambarį.
Mantiją nusimetęs teisėjas iš spintelės ištraukė buteliuką ir žurnalistui į stikliuką įpylė 50 gramų degtinės.
„Išgerkim už jo sielą, – turėdamas omenyje mirties bausme nuteistą J.Maksimavičių paragino teisėjas. – Jaunas vyras, galėjo dirbti, studijuoti, bet trankėsi kažkur, spekuliavo, detales perpardavinėjo – kas čia per gyvenimas.“
Kalėjime pradėjo dirbti
Beveik metus J.Maksimavičius Lukiškių kalėjime gyveno kankinamas baisios nežinios – bus sušaudytas ar prezidentas patenkins jo malonės prašymą.
1995 metais tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas jo pasigailėjo – mirties bausmė buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.
Įkalintas Lukiškių kalėjimo vienutėje J.Maksimavičius iš prižiūrėtojų gavo seną siuvimo mašiną.
Pats ją susitaisė ir pradėjo siūti įvairius rūbus.
Vėliau jau perkeltas į Pravieniškių pataisos namus pradėjo dirbti medžio apdirbimo ceche – vadovavo aštuonių žmonių brigadai, kuri užsienio pirkėjams gamino paukščių lesyklas, inkilus.
Be to, jis tapo ir savotišku Vilniaus universiteto docento Roberto Kudirkos pagalbininku. J.Maksimavičius šiam mokslininkui padėjo parašyti kelias studijas apie kalinių leksiką, sudaryti nuteistųjų žargono žodyną.
„Dirbu staliumi, užsidirbu 300 litų. Čia turiu veiklos, tik todėl ir gyvenu. Laisvėje neturėčiau kur eiti, manęs ten niekas nelaukia“, – tuomet kalbėjo J.Maksimavičius.
Iškovojo kaliniams lengvatą
Vis dėlto laisvės troškimas nebuvo išblėsęs – J.Maksimavičius kartu su dar keliais savo likimo draugais parašė skundą EŽTT.
Bylą išnagrinėjęs teismas įpareigojo Lietuvą pakeisti įstatymus taip, kad net iki gyvos galvos nuteisti asmenys neprarastų galimybės išeiti į laisvę.
Šiais įstatymų pakeitimais jau pasinaudojo ne vienas iki gyvos galvos nuteistas kalinys – kai kurie jų jau išėjo į laisvę, kai kuriems Lietuvos teismai nustatė terminuotus įkalinimo terminus.
Teisėjams kilo įtarimų
Tačiau šiuos įstatymų pakeitimus pramušusio J.Maksimavičiaus bandymas išeiti į laisvę neseniai sudužo į šipulius.
Savo prašyme paskirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę jau 27 metus už grotų praleidęs J.Maksimavičius ne tik teigė, jog nuoširdžiai gailisi dėl praeityje padaryto nusikaltimo, bet ir akcentavo, kad tai lėmė ir tuometė valstybės santvarka: „Manau, kad šiam nusikaltimui atsirasti įtakos turėjo santvarkos valstybėje keitimasis, totalitarinio režimo žlugimas, viskas keitėsi, atsirado daug naujo.“
Būtent šis sakinys ir sukėlė daugiausia įtarimų Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai, kuri nusprendė, kad žmogus, kaltinantis ne tik save, bet ir kitus, dar nėra pasirengęs išeiti į laisvę.
Perskaitę visas per 27 metus kalinimo įstaigų vadovų parašytas J.Maksimavičiaus charakteristikas teisėjai pastebėjo, kad beveik visose pabrėžiama, jog nuteistasis nesutinka su jam paskelbtu nuosprendžiu, dėl visko kaltina visuomenę.
