„Prieš dvidešimt metų patirtos baisios emocijos išliks visam gyvenimui“ – neslėpė vienas tuomečių bendrovės „Senukai“ bendraturčių ir vadovų, verslininkas Vytautas Švirinas.
2000-ųjų rugpjūčio pradžioje surengtos žudynės išsiskyrė ne aukų skaičiumi, o žudiko Vladimiro Vladimirovo motyvu – noru pasisavinti apsaugininkų ginklus.
Ši sunkiai suvokiama versija tyrimo metu buvo visiškai patvirtinta. Norą užvaldyti patikusius ginklus kaip vienintelę nusikaltimo versiją nurodė ir pats žudikas, kuris pripažino kaltę. 2001-ųjų balandį Kauno apygardos teismas jam skyrė laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Praėjusiais metais nuteistieji laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos gavo teisę prašyti teismo skirti terminuotąją laisvės atėmimo bausmę.
Alytaus pataisos namuose bausmę atliekantis 53-ejų V.Vladimirovas kol kas tokia teise nepasinaudojo.
Nuteistasis, remdamasis Asmens duomenų apsaugos įstatymu, uždraudė įkalinimo įstaigos administracijai apie jį teikti bet kokią informaciją.
Darbuotojus kaustė baimė
– Kaip sužinojote apie įvykusią tragediją? – „Laikinoji sostinė“ paklausė verslininko V.Švirino.
– Anksti ryte man telefonu paskambino apsaugos darbuotojas ir pranešė, kad Taikos prospekte esančiuose sandėliuose nužudyti du mūsų apsaugos darbuotojai.
Nespėjus išeiti iš kabineto pasigirdo dar vienas skambutis – pranešė apie dar du nužudytus žmones.
Prieš 22–25 metus žmogžudystės Lietuvoje nebuvo retenybė, tačiau tuo metu jau viskas buvo aprimę ir toks išpuolis tapo išskirtiniu įvykiu.
Pirmoji reakcija – sutrikimas, išgąstis. Nežinojome, kaip elgtis ir ko imtis. Apsaugos darbuotojai taip pat jautė didelę įtampą, dalis jų paliko darbą.
– Kokia buvo pirma versija?
– Bendrovės vadovai nuo pat veiklos pradžios jautė nusikalstamo pasaulio atstovų psichologinį spaudimą.
Kažkas susprogdino vieno vadovų Augustino Rakausko namų vartus, aplink jo sodybą važinėjo įtartini automobiliai, mane važiuojantį iš Vilniaus kelyje spaudė du automobiliai. Jie bandė sudaryti įspūdį, kad mums reikia apsaugos.
Kai Jonavos gatvėje įsikūrusios bendrovės parduotuvės sienos buvo apklijuotos spalvota plėvele, nes tuo metu tai buvo neregėta naujovė, statinys tapo išskirtinis, atrodė labai gražiai. Jau kitą dieną mano kabinete apsilankė 17 apsaugą siūlančių veikėjų ir visi jie išgirdo neigiamą atsakymą.
Pirma ir vienintelė mintis buvo – tai banditų išpuolis. Tuomet svarstėme, koks bus kitas žingsnis, – surengs panašų išpuolį, o galbūt bandys pašalinti vadovus.
– Ar ėmėtės papildomų saugumo priemonių?
– Mes, trys „Senukų“ vadovai, turėjome asmeninius savigynai išduotus pistoletus, o bendrovės apsaugos grupė buvo gerai ginkluota – turėjome automatinių ginklų AK, taip pat Vokietijos policijos pareigūnų naudojamus automatinius ginklus.
Ekskomisarų biuras parūpino profesionalius asmens sargybinius, kurie saugojo biurą, namo vykdavome su dviem ginkluotais apsaugininkais.
Maniau, kad daugiau šaudymų nebus, o bus pasiūlyta tariama apsauga arba parduoti bendrovės akcijas.
Kai niekas nepasirodė, atsirado kita labai netikėta versija. Vakare žiūrėdami žinias per televiziją išgirdome, kad Vilniaus oro uoste buvo sulaikytas iš Švedijos atskridęs vadinamasis narkobaronas.
Svarstėme, kad galbūt narkotines medžiagas bandyta gabenti paslėpus prekėse, kurios per klaidą ar tikslingai atsidūrė „Senukų“ sandėliuose.
Vėliau atvyko smogikai atsiimti krovinio ir susidorojo su apsaugos darbuotojais. Darbuotojai peržiūrėjo visas sandėliuose buvusias prekes, tačiau nieko įtartino nerado.
– Ar policijos pareigūnai informuodavo, kokia kryptimi vyksta tyrimas, kokios versijos keliamos?
– Policija labai daug dėmesio skyrė formalumams, susijusiems su taikiniu tapusių apsaugininkų darbu. Toks elgesys labai stebino ir net kėlė pyktį, kad gaištamas laikas, užuot bandžius kuo greičiau susekti žudikus.
Labai reikšmingą darbą atliko buvęs kriminalinės policijos vadovas Alvydas Sadeckas su kolegomis. Jų patirtis, analitiniai gebėjimai labai pravertė aiškinantis aplinkybes.
– Kaip pavyko išsiaiškinti nusikaltimą?
– Kažkas iš bendrovės apsaugos darbuotojų prisiminė, kad V.Vladimirovas kažkada pasigyrė turintis mažo kalibro pistoletą. Būtent tokiu ginklu buvo nušauti visi keturi vyrai.
Įtarimų sukėlė paties V.Vladimirovo elgesys. Iškart po žudynių jis 8 valandą ryto atvyko į darbą – tuo metu turėjo keistis pamainos.
Nors kūnai buvo kruvini ir sunkiai atpažįstami, V.Vladimirovui juos atpažinti nekilo jokių sunkumų. Negana to, jis iškart surado vieno dingusio vyro kūną, kurio iš pradžių nesisekė rasti.
Tuomet kriminalistams kilo minčių pasidomėti šiuo žmogumi, kurį galėčiau pavadinti pavyzdingu apsaugos darbuotoju.
Jis užsiiminėjo kovos menais, nevartojo svaigalų, sportavo, mintinai žinojo įvairių ginklų technines charakteristikas, nes tai buvo jo asmeninio domėjimosi sritis.
Bendravau su V.Vladimirovu iškart po žudynių. Kaip visada, jis buvo visiškai ramus, nerodė jokių emocijų.
– Ar V.Vladimirovo pateikta versija, kad jis žmones žudė tik dėl ginklų, neatrodė neįtikima tada ir dabar?
– Nesuprantama ir nepaaiškinama žudiko logika bei elgesys, tačiau faktai verčia tikėti tokia versija. V.Vladimirovas namuose iš anksto medyje išskaptavo slėptuves pagrobtiems ginklams ir jose paslėpė grobį.
V.Vladimirovas nuosekliai išdėstė įvykių seką, visą laiką išliko labai ramus, todėl net policijos pareigūnai abejojo, ar tai, ką jis pasakoja, yra tiesa.
– Pajutote palengvėjimą išaiškėjus nusikaltimo aplinkybėms?
– Pajutome, nes tuomet supratome, kad naujų išpuolių nebebus, tačiau prieš dvidešimt metų patirtos baisios emocijos išliks visam gyvenimui.
Teisme nenorėjo kalbėti
Beveik valandą klausydamasis Kauno apygardos teisme skaitomo nuosprendžio V.Vladimirovas stovėjo kietai sučiaupęs lūpas, nuleidęs galvą.
Prieš pat paskelbiant bausmę teisiamasis pakėlė galvą ir nebyliu žvilgsniu pažvelgė pro langą, kur kieme jo jau laukė konvojaus automobilis.
Žinia, kad jis nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, V.Vladimirovo, atrodė, beveik nesujaudino. Tepasakęs „taip, supratau“ (nuosprendį), jis priėjo prie stiklinio narvo ir leido surakinti rankas.
V.Vladimirovas nagrinėjant žmogžudystės bylą atsisakė duoti parodymus teisme, neva nenorėdamas dar kartą skaudinti savo aukų artimųjų.
Teisiamasis taip pat atsisakė ir paskutinio žodžio. Šio poelgio motyvų jis nenurodė.
Ikiteisminio tyrimo metu V.Vladimirovas prisipažino, kad nusikaltimą suplanavo norėdamas pagrobti jam labai patikusius ginklus. Kitos galimybės juos pasisavinti vyras esą nematė.
Teismo psichiatrai nustatė, kad darydamas nusikaltimą V.Vladimirovas suprato savo veiksmus ir buvo pakaltinamas, nors medikai jam ir diagnozavo paranoidinio tipo asmenybės sutrikimą.
Žudė žiūrėdamas į akis
V.Vladimirovas keturis „Senukų“ bendrovės apsaugininkus darbo vietoje nužudė 2000 metų rugpjūčio 10-osios vakare ir 11-osios naktį.
Į 65 metų bendradarbį Liudgarą Čereką jis paleido mažiausiai – tik 2 šūvius. Vienas jų buvo kontrolinis – į pakaušį. Auką V.Vladimirovas paslėpė po medžio drožlių plokšte.
53 metų Viktorą Efremovą žudikas nušovė 9 šūviais ir jo kūną pakišo po sniego valytuvo kaušu.
Mobiliojo ekipažo apsaugininkui 24 metų Vytui Miliučiui buvo skirti 6 pistoleto „ERMA Werke“ šūviai sargų poste, kai šis sėdo prie stalo pasirašyti budėjimo žurnale, o 23 metų Laimis Jasinskas buvo nužudytas 7 šūviais snaudžiantis automobilyje „Volkswagen Golf“.
V.Vladimirovas savo aukas pribaigė šaltakraujiškai paleisdamas į pakaušį kontrolinius šūvius.
Žudikas prisipažino, kad visiems bendradarbiams prieš šaudamas pasižiūrėjo į akis.
Pats išklojo visas aplinkybes
Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Kauno apygardos prokuroras Virginijus Mizaras prisiminė, kad tirti žudynes „Senukų“ sandėlyje buvo sudaryta maždaug 20 žmonių grupė.
Prokuroras patvirtino, kad atidžiau pasidomėti apsaugininku paskatino jo elgesys, taip pat informacija apie vyro aistrą ginklams.
V.Mizaras surengė vieną pirmųjų V.Vladimirovo apklausų, kai vyras jau buvo sulaikytas. Įtariamasis pats sutiko atskleisti visas įvykio detales.
„Galbūt žmogaus viduje įvyko kažkoks lūžis“, – apie įtariamojo sprendimą kalbėjo prokuroras.
Jis tikino iš pradžių net negalėjęs patikėti sulaikytojo pasakojimu, nes jis skambėjo labai neįprastai. Tačiau abejoti nebuvo jokio pagrindo – V.Vladimirovas parodymų patikrinimo metu įvykio vietoje prisiminė tokias detales, kokių joks kitas žmogus negalėtų žinoti.
„Įtariamasis tiksliai parodė vietą, kur persiavė batus, numetė nuo striukės nuplėštą skiriamąjį ženklą“, – pasakojo prokuroras V.Mizaras.
Žudiko namuose per kratą buvo aptikta daug su ginklais susijusios literatūros, ginklų detalių ir jiems skirtų įrankių.
Nužudymo planą rezgė ilgai
V.Vladimirovas prisipažino, kad nusikaltimą suplanavo norėdamas pagrobti ginklus. Vyras teigė supratęs, kad grumiantis su keturiais bendradarbiais jo galimybės likti gyvam buvo mažesnės. Jis liko gyvas, todėl jautėsi esąs nugalėtojas.
„2000-ųjų vasarį kilo mintis įsigyti daugiau ginklų – susiremti su apsaugos darbuotojais ir atimti pistoletus“, – taip apie nusikaltimo pradžią tyrėjams pasakojo V.Vladimirovas.
Iki tol kaunietis turėjo kelis ginklus – apleistoje sodyboje Šiaulių rajone buvo radęs medžioklinį šautuvą, taip pat įsigijo tris šaudančius parkerius. Tačiau ginklus garbinęs vyriškis svajojo apie daug solidesnę ginkluotę.
2000-ųjų kovą V.Vladimirovas iš bendradarbio už 1000 litų (290 eurų) nusipirko pistoletą „ERMA Werke“, išbandė jį Petrašiūnų miške.
Prie šio ginklo vyras pritvirtino pasigamintą duslintuvą.
Ilgai svarstęs V.Vladimirovas apsistojo ties tokiu bendradarbių nužudymo planu: L.Čereką nušauti prie druskos sandėlio, V.Efremovą – prie budėjimo posto, o mobiliojo ekipažo apsaugininkus V.Miliutį ir L.Jasinską – pagal aplinkybes.
Pirmi šūviai buvo netaiklūs
Rugpjūčio 10-ąją apie 17 valandą V.Vladimirovas išėjo iš namų. Po pusantros valandos jis buvo prie „Senukų“ bendrovės sandėlių Taikos prospekte. Čia persirengė, užsitaisė pistoletą, pritaisė duslintuvą.
„Prakirpęs vielos tvoroje skylę įlindau į teritoriją. Buvo gal apie 19 valandų 30 minučių“, – ramiu balsu tyrėjams pasakojo V.Vladimirovas. Antrankiais surakintomis rankomis jis rodė, kur ir kaip ėjo, kaip pasislėpė antrojo posto sargo saugomoje teritorijoje ir ten tupėjo.
„Išgirdau L.Čereko žingsnius. Jis priėjo prie lentų krūvos, pradėjo rankioti apdailos lenteles ir dėti jas į krūvą. Kai jis ėmė suktis, aš iššokau, išsitraukiau pistoletą ir pradėjau šaudyti.
Ilgai nepatogiai sėdėjau, tad kūnas buvo sustingęs, todėl iš karto nepataikiau. „Kas čia atsitiko?“ – paklausė L.Čerekas. Aš šaudžiau toliau – stengiausi taikyti į galvą ir krūtinę. Šūviai nebuvo garsūs: duslintuvas iki tol dar nebuvo naudotas“, – stovėdamas nužudymo vietoje aiškino žudikas.
Nužudytą L.Čereką V.Vladimirovas nuvilko už lentų krūvos, uždengė mediniais padėklais ir, pasiėmęs aukos radijo stotelę, nuėjo susiremti su antru bendradarbiu.
Priešmirtinis aukos žvilgsnis
„Buvau labai susijaudinęs: kaip ėjau – neprisimenu“, – apie savo išgyvenimus prieš akistatą su V.Efremovu pasakojo V.Vladimirovas.
Žudikas įjungė šviesą prie antrojo budėjimo posto, paleido šunį.
„Dėtuvė buvo pilna, buvau užsidėjęs kaukę. Ėjau palei tvorą pasilenkęs. Kai pamačiau, kur yra sargas, pasislėpiau už automobilio rato ir tupėjau“, – smulkiai pasakojo apie nusikaltimą teisiamasis.
Apie 21 valandą V.Efremovas išėjo iš sargų namelio ir nuėjo uždegti teritorijoje šviesos. Apsaugininkas šautuvą buvo palikęs, rankose turėjo tik antrankius.
„Kai jis grįžo – iššokau. Buvau su kauke ir su kuprine. Sustingau. Kelias minutes žiūrėjome vienas į kitą. Kai jis ėmė siekti radijo stotelės, paleidau seriją šūvių.
Paskui iš V.Efremovo paėmiau radijo ryšio stotelę, ėmiau vilkti jo kūną. Nežinojau, kur jį padėti: ėmiau blaškytis, nes buvo daug kraujo.
Iš pradžių nekišau jo po sniego valytuvo kaušu. Susiradau kibirą, atidariau dėžę su smėliu, užpyliau kraujo dėmes ir tas vietas, kur jį vilkau. Paskui grįžau ir nutempiau jį po kaušu“, – bėrė žodžius V.Vladimirovas.
Žudikas taikėsi į galvą
„Turėjau radijo stotelę, buvau vienas teritorijoje, vartai užrakinti, šuo – uždarytas“, – taip atrodė V.Vladimirovo kontroliuota padėtis apie 22 valandą nužudžius abu sandėlius saugojusius bendradarbius.
Tačiau reikėjo laukti mobiliojo ekipažo vyrų, kurie turėjo išsvajotuosius ginklus – pistoletus „Sig Sauer“.
Laukdamas V.Vladimirovas klausėsi pokalbių per radijo stotelę, palakino šunį, persirengė spintoje rasta žiemine bendradarbių striuke, išėmęs iš jos pašiltinimą ir nuėmęs gobtuvą.
Apie 1 valandą žudikas išgirdo, kad atvažiuoja mobilusis ekipažas.
„Paėmiau raktus, atidariau ir atstūmiau vartus. Jų mašina įvažiavo. Kažkuris mostelėjo ranka man, ir jie nuvažiavo toliau. Apvažiavo teritoriją ir grįžo. Mašiną pastatė po stogu.
Išlipo V.Miliutis, pasisveikinome. Jis pirmas ėjo į budėjimo postą. Viduje šviesa buvo išjungta.
Jis norėjo atsisėsti ir pildyti žurnalą. Tada aš iš nugaros šoviau jam į galvą. Kiek kartų šoviau, neprisimenu. Šūviai buvo garsūs, nes prasitrynė guminis duslintuvo tarpiklis“, – taip atrodė akistata su trečiąja mirtimi.
Didžiavosi savo pranašumu
V.Vladimirovas teigė tuo metu pirmąkart išsigandęs. Jis pamanė, kad automobilyje likęs V.Miliučio porininkas galėjo išgirsti šūvius. Tada žudiko lauktų mirtinas susirėmimas su ginkluotu jaunu vyru.
„Išėmiau iš nužudytojo dėklo pistoletą ir apkabą. Įsidėjau į savo striukės kairiąją kišenę. Užtaisiau savo pistoletą.
Ėjau įsitempęs, ramiu žingsniu, laukdamas atsakomųjų šūvių. Priėjęs pamačiau, kad apsaugos darbuotojas snaudžia atsilošęs ir galvą užsidengęs striuke.
Kai pašaukiau vardu, jis sujudėjo. Tada ėmiau šaudyti. Paleidau daug šūvių“, – taip V.Vladimirovas pasakojo apie ketvirto savo bendradarbio nužudymą.
Pasak jo, galimybės likti gyvam buvo lygios – apsaugininkų gal net geresnės, mat V.Miliutis ir L.Jasinskas turėjo geresnius ginklus, tačiau viskas pakrypo taip, kad jų nepanaudojo.
V.Vladimirovas nesidrovėjo pasakyti ir to, kad jautėsi esąs nugalėtojas.
„Nušovęs juos įrodžiau, kad apsaugos darbuotojai dirbo prastai“, – ciniškai skambėjo teisiamojo žodžiai keturių nužudytų artimųjų akivaizdoje.
V.Vladimirovas jų teisme pakartoti nepanoro, tačiau patvirtino, kad viskas, ką sakė tyrimo metu, – gryna tiesa.
Patyrusius kriminalistus sunku nustebinti
Alvydas Sadeckas, buvęs kriminalinės policijos vadas, bendrovės Ekskomisarų biuro įkūrėjas:
„Kartu su kolega Petru Liubertu iškart nuvykome į įvykio vietą, bendravome su apsaugos darbuotojais, domėjomės visomis aplinkybėmis, jas analizavome ir kėlėme versijas.
Niekas neabejojo, kad tai labai rimtas įvykis, – juk buvo nužudyti 4 žmonės.
Iškart turėjome kelias versijas, mat tokiais atvejais tyrimą pasukti tik viena kryptimi būtų labai neprofesionalu. Išpuolis dėl ginklų taip pat buvo aptariamas kaip viena galimų versijų.
Kas labiausiai nustebino? Patyrusius kriminalistus sunku kuo nors nustebinti, tačiau šiuo atveju nustebino nusikaltimo vykdytojas.
Kur kas suprantamiau būtų, jeigu tokį išpuolį būtų rengę nusikalstamo pasaulio atstovai, kurie ieško įvairių būdų apsirūpinti ginklais.“
