„Komentarų nebus“, – trečiadienį atvesdinta į Vilniaus apygardos teismą nekalbi buvo Ignė Žukauskaitė–Šakalienė.

38 metų moteris kaltinama pernai liepos 17-ąją, Vilniuje nužudžiusi pensininkę ir bandžiusi jos kūną sudeginti Verkių miške.

Kaltinamajame akte teigiama, kad teisiamoji su savo auka susidorojo itin žiauriai. Moteriai peiliu buvo durta ne mažiau kaip 41 kartą, supjaustytas buvo visas pensininkės kūnas – rankos, kojos, galva, kakta, kaklas.

Ekspertai nustatė, kad žudyti senutę I.Žukauskaitė–Šakalienė pradėjo nedideliu peiliu perrėždama jai kaklą, po to smūgiavo į galvą, kaktą, rankas, kojas. Moters gerklė buvo perrėžta ne kartą.

Anksčiau kaltinimus neigusi ir su teisėsaugininkais nebendravusi I.Žukauskaitė–Šakalienė teisme pareiškė visiškai prisipažįstanti dėl senutės nužudymo, tačiau kodėl taip padarė negali pasakyti ir dabar, po įvykio praėjus beveik metams.

Dėl to ji kaltina savo psichinę sveikatą ir depresiją, kuria sirgo jau daugiau kaip metus. „Buvau išsiskyrusi su savo sutuoktiniu, buvo labai sunku“, – teisme kalbėjo rašytoja save vadinanti moteris.

Ji aiškino, kad nors kreipėsi pagalbos pas psichiatrus, tačiau šie nepadėjo, nors moteris ir nuolat vartojo depresiją mažinančius vaistus.

Liepos 17-osios rytas, pasak I.Žukauskaitės–Šakalienės, nieko blogo nežadėjo. Apie 8 val. ryto ji sėdo į automobilį ir nuvažiavo į parduotuvę ir išėjusi iš jos suprato, kad visiškai nenori grįžti namo.

„Pasėdėjau šiek tiek automobilyje, o po to nusprendžiau važiuoti pasivažinėti po miestą“, – pasakojo I.Žukauskaitė–Šakalienė.

Teisiamosios teigimu, pasukusi į Vilniaus pusę, ji pamatė autobusų stotelėje stovinčią ir transporto laukiančią seną moterį, kurios anksčiau nebuvo mačiusi. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo 86 metų Jekaterina Šumskienė.

„Padėjau savo rankinę ant galinės sėdynės, o ji su visais nešuliais įsitaisė priekyje, šalia manęs“, – beveik metų senumo įvykius prisiminė teisiamoji.

Važiavo moterys neilgai. I.Žukauskaitės–Šakalienės teigimu, bevažiuojant suskambo jos rankinėje paliktas mobilusis telefonas, todėl ji radusi šalutinį keliuką į mišką, sustojo jame ir siekė paimti telefono, bet po ranka pakliuvo peiliukas, kurį teigiamoji sako pirkusi kanceliarinių prekių parduotuvėje ir jį nešiojosi tam, kad galėtų atidaryti popierines dėžes.

Kas vyko po to, I.Žukauskaitė–Šakalienė sako neprisimena. „Supratau, kad padariau kažką labai baisaus ir supratau, kad kūną kažkur padėti reikia“, – savą nusikaltimo versiją pateikė įtariamoji.

Paslėpti kūną ji nusprendė netoliese. Šiek tiek pavžiavo miško keliu, kol rado nedidelę proskyną. Joje ji iš automobilio ištempė ir negyvą moterį, ir jos daiktus, apdėjo šakomis, apipylė degiu skysčiu ir padegė.

Nužudžiusi moterį I.Žukauskaitė–Šakalienė grįžo namo, išvalė ant grindų kilimėlio buvusias kraujo dėmes, vandens šlanga nuplovė visą automobilį, sudegino automobilyje buvusius kai kuriuos kruvinus daiktus, persirengė ir vėl išėjo į parduotuvę.

„Grįžusi namo, prie jų pamačiau policijos automobilius, bet nepagalvojau, kad tai susiję su mano situacija, galvojau, kad kažkas atsitiko sūnui“, – sakė I.Žukauskaitė–Šakalienė.

Nužudytos J.Šumskienės artimieji tokia teisiamosios versija netiki. Moters dukters teigimu, jos mama niekada nesėsdavo į svetimus automobilius, o ir šiuo atveju tai visiškai nebuvo būtina, nes nuo stotelės nuvažiavus I.Žukauskaitės–Šakalienės automobiliui, po 50 sekundžių į ją atvažiavo autobusas, kurio ir laukė nužudyta pensininkė.