Abi šios moterys – dukterėčia ir teta – jau ilgokai varsto skirtingų apylinkių teismų duris dėl pinigų, labai didelių pinigų, apie kurių kilmę telieka tik spėlioti, nes visos teisėsaugos institucijos, kurioms vienaip ar kitaip buvo perduota informacija apie neaiškios kilmės šių klaipėdiečių pajamas, į viską reaguoja santūriai. Šios dvi moterys yra akivaizdus pavyzdys, kaip Klaipėdoje viskas surišta ir dideliais jūriniais mazgais, ir visokiais mažais mazgeliais.
Finansinė piramidė – ir Klaipėdoje
Vyresni klaipėdiečiai neabejotinai atsimena skandalingą finansų piramidės bendrovę „Realija“, veikusią biure uostamiesčio Žvejų gatvėje. Ją 1992 m. rudenį įkūrė du vietos gyventojai, nors faktišku savininku buvo Artūras Jencius, o verstis ji turėjo nekilnojamojo turto, finansinio tarpininkavimo bei konsultavimo operacijomis, mažmenine ir didmenine prekyba.
1993 metais Lietuvai vietoj „vagnorkių“ įvedus litus, bendrovės steigėjai vis aktyviau pradėjo rutulioti nelegalaus banko įkūrimo modelį, o jau po metų „Realija“ plačiai skelbėsi vietos spaudoje priimanti iš piliečių piniginius indėlius ir mokanti dideles palūkanas.
Nors apie šios finansinės piramidės veiklą nebuvo labai plačiai rašoma spaudoje, iš tikrųjų klaipėdiečiai savo apsukrumu ne ką nusileido Gintaro Petriko vadovaujamam EBSW koncernui, kurio bendrovei „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ nuo 1992 iki 1995 metų savo santaupas patikėjo 15,6 tūkst. žmonių, vėliau neatgavusių apie 80 mln. litų.
„Realija“, apie kurią informacijos ir dabar galima rasti Registrų centro viešoje duomenų bazėje ir ji pažymėta kaip privilegijuota įmonė, apie kurios įsiskolinimus Sodra dėl karantino laikinai neinformuoja, šluote šlavė patiklių klaipėdiečių pinigus.
Uostamiestis tiek sovietmečiu, tiek Nepriklausomybės pradžioje itin garsėjo savo nelegalia prekyba, perpardavinėtojais „farcovščikais“, iš kurių galėjai nusipirkti privežtų ar parplukdytų deficitinių prekių, nuolatiniais kontaktais su iš prisišvartavusių svečių laivų pabirusiais užsieniečiais, vietos žargonu vadintais „forentais“, nelegaliai aprūpindavusiais ir prekėmis, ir valiuta, bei gerai uždirbančiais vietos jūreiviais.
Klaipėdoje visada buvo visko ir kitaip nei kitur Lietuvoje. Tad klaipėdiečiai savo santaupas tempė į Žvejų gatvę ir litais, ir JAV doleriais, ir Vokietijos markėmis.
Klaipėdos apylinkės teismas leido žurnalistei susipažinti su čia archyvuojamos ir dėl senaties per stebuklą dar nesunaikintos baudžiamosios bylos fragmentais. Spausdinimo mašinėle atspausdintuose procesiniuose dokumentuose kruopščiai buvo uždengti bet kokie su asmens duomenimis susiję faktai. Tačiau ta informacija, kurią buvo leista pamatyti žurnalistei, apie daug ką papasakojo.
Siūlė net 66 proc. palūkanų
Pirmuosius indėlius iš gyventojų „Realijos“ prezidentas A.Jencius priėmė 1993 m. sausį ir tai darė kelerius metus. Nesant jam, pinigus surinkdavo ir finansines investicines sutartis jo vardu sudarydavo sekretorė ar kuris kitas biuro darbuotojas.
Žmonės į Žvejų gatvę plūste plūdo, kartais per dieną buvo priimami mažiausiai trijų gyventojų atnešti pinigai, o neretai atėjusiems tekdavo palūkuriuoti ir nemažoje eilėje, kol pinigai buvo perskaičiuojami ir surašomos sutartys.
Iš bylos medžiagos matyti, kad būdavo ir tokių dienų, kai prie finansinės piramidės biuro rikiavosi po dešimt ir daugiau klaipėdiečių, o jų atneštos sumos siekė ir 600 litų, ir beveik 10 tūkst. dolerių. Vieniems klientams buvo siūloma ir 50 ar net 66 proc. metinių palūkanų norma, kitiems 4,5 – 5,5 proc. mėnesio palūkanos.
Kaip žurnalistei pasakojo tų dienų liudytojas, grynųjų pinigų buvo tiek daug, kad vakarais A.Jencius glėbiais nešdavo juos į automobilio bagažinę ir kažkur išgabendavęs. Bylos medžiagoje nurodyta, kad dienomis priimti pinigai buvo saugomi seife, bet dažniausiai tiesiog šūsnimis dedami į darbo stalo nerakinamus ir darbuotojams laisvai prieinamus stalčius.
Nežinia kodėl, ar dėl to, kad jau pats nebespėjo, ar todėl, kad nujautė greitą pabaigą, A.Jencius 1995 – ųjų pavasarį įkalbėjo bendrovės prezidentu tapti Erlandą V. „Jie buvo geriausi draugai, po to tapo didžiausi priešai“, – žurnalistei pasakojo tuos įvykius atsimenanti moteris. Tad nuo 1995 m. birželio indėlius pradėjo priiminėti naujasis vadovas.
Tuo pat metu klaipėdiečių pinigus pradėjo rinkti ir dar viena A.Jenciaus įsteigta bendrovė „Magnezija“, kuriai nuo 1995 metų pradžios taip pat vadovavo kitas asmuo – klaipėdietis Egidijus N., vėliau teisme teigęs, kad čia patekęs atsitiktinai, nes ieškojęs darbo ir per pažįstamus susiradęs.
Anksčiau ar vėliau abi bendrovės turėjo neišvengiamai žlugti, tačiau procesą paankstino naujasis „Realijos“ prezidentas Erlandas V. 1995 m. liepos pabaigoje, nebeužtekdamas pinigų grąžinti indėlius ar mokėti indėlininkams palūkanas ir vis daugėjant nepatenkintų bei sunerimusių žmonių, jis kreipėsi į savininką prašydamas skirti lėšų ir tuomet sužinojo, kad pradėjus darbą jam buvo perduoti ne tik antspaudas ir buhalteriniai įmonės dokumentai, bet ir 2,4 mln. litų grynais pinigais.
A.Jencius pasiūlė direktoriui pavartyti buhalterinius dokumentus ir ten jis pamatysiąs šių pinigų perdavimo aktą.
„Turi pakankamai pinigų, tai ir atsiskaityk su indėlininkais“, – pasiūlęs A.Jencius.
Supratęs, kad yra apgautas, Erlandas V. pagriebė visus „Realijos“ buhalterinius dokumentus ir nuskubėjo į Klaipėdos ekonominę policiją. Tačiau visai netrukus naujasis prezidentas buvo sulaikytas, o vėliau ir suimtas kaip pagrindinis veikėjas, apgaulingai ir neteisėtai rinkęs iš žmonių pinigus, neturint tam Lietuvos banko leidimo, slepiant pajamas nuo valstybės.
Tyrimo metu Erlandas V. aiškino, jog tiek A.Jenciaus, tiek bendrovės vyriausiosios finansininkės pateikiamus dokumentus dažnai pasirašydavęs net neskaitydamas jų, tokiu pat būdu ant akto galėjęs atsirasti ir jo parašas.
Klaipėdiečiai sukčiams sunešė beveik 200 mln. litų
Kaip nurodyta teismo archyvuose saugomos baudžiamosios bylos medžiagoje, UAB „Realija“, vadovaujama A.Jenciaus, nuo 1993 m. pradžios iki 1995 m. birželio iš indėlininkų surinko milžinišką sumą – 173 mln. 334,1 tūkst. litų.
Erlandas V. vos per du 1995 – ųjų vasaros mėnesius neoficialų bendrovės biudžetą papildė dar 203,6 tūkst. JAV dolerių bei kita užsienio ir nacionaline valiuta, kurios bendra vertė siekė 983,3 tūkst. litų.
Veiklą tik pradėjusios „Magnezijos“ laimikis buvo kiek kuklesnis – per 1995 m. vasarą iš gyventojų išviliota 135,4 tūkst. litų.
Kur dingo 174,5 mln. litų ir kiek iš jų negrąžinta indėlininkams, taip ir nebuvo bei jau niekada nebus nustatyta. Aišku tik viena, pinigai niekur – nei į nekilnojamąjį turtą, nei į jokią kitą bendrovės oficialią veiklą – nebuvo investuoti.
1998 m. liepą Klaipėdos apylinkės teismas nuteisė Erlandą V. kalėti sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje 5 metus ir 6 mėnesius bei konfiskavo jo turtą. Bausmės laiką skaičiuojant nuo sulaikymo dienos, po dvejų su puse metų nuteistasis buvo paleistas į laisvę.
Šioje byloje iš pradžių kaip kaltinamieji, o vėliau kaip liudytojai buvo apklausti keli „Realijos“ darbuotojai bei vyriausioji finansininkė Renata Bazilienė, kuri bendrovėje dirbo praktiškai nuo jos įsteigimo iki 1995 m. liepos. Nustatyta, kad pastaroji neapskaitė iš indėlininkų surinktų grynųjų pinigų, o teikdama ataskaitas valstybei nurodydavo, jog bendrovė dirba nuostolingai.
Teisme R.Bazilienė tikino nieko nežinojusi ir negirdėjusi apie jokius indėlius ir grynuosius pinigus, o buhalteriją tvarkė pagal tuos dokumentus, kuriuos jai pateikdavęs A.Jencius.
Tačiau byloje nustatyta visai kas kita: vyriausioji finansininkė taip pat pasirašė 2,4 mln. litų grynais pinigais perdavimo Erlandui V. aktą ir puikiai žinojo, kas dedasi bendrovėje. Maža to, kaip žurnalistei pasakojo vienas liudytojas, finansininkė net skatino, jog savo santaupas į „Realiją“ investuotų ir jos giminės, tarp jų ir teta klaipėdietė, o kai bendrovės reikalai ėmė strigti ir pradėjo rikiuotis eilės neatgaunančių savo pinigų, pastaroji „suveikė“, kad giminaitė ne tik atgautų indėlį, bet ir pasidžiaugtų nemažomis palūkanomis.
Beje, bendrovės įstatuose pažymėta, jog šios įmonės administraciją sudaro prezidentas, vyriausioji finansininkė bei keli kiti samdomi darbuotojai.
Pagrindinis veikėjas stebuklingai išsisuko
1998 m. vasarą nuteisęs Erlandą V. teismas atskira nutartimi iškėlė baudžiamąją bylą Artūrui Jenciui dėl svetimo turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu (pagal senojo Baudžiamojo kodekso 275 str. 3 d.) bei įpareigojo Klaipėdos miesto vyriausiąjį policijos komisariatą užtikrinti nutarties vykdymą. Tai pat teismas nurodė spręsti , ar kelių kitų darbuotojų bei vyriausiosios finansininkės veikoje nėra nusikaltimo sudėties.
A.Jencius, žadėjęs atsiskaityti su indėlininkais ir taip nutraukti baudžiamąją bylą, tyrimui įpusėjus pradingo ir pasislėpė užsienyje.
2003 m. spalį Klaipėdos miesto apylinkės teismas, valstybei dekriminalizavus operacijas užsienio valiuta, nutraukė „Realijos“ savininko baudžiamąjį persekiojimą dėl šios veikos (pagal senojo Baudžiamojo kodekso 329 str.), t.y. dėl piniginių operacijų JAV doleriais ir Vokietijos markėmis.
Belieka tik spėlioti, kiek indėlininkų pinigų buvo mesta tam, kad, pasinaudojus šia nutartimi, uostamiesčio policijos tyrėjai bei prokurorai „pamirštų“ grėsmingą 275 str., numačiusį laisvės atėmimą nuo 5 iki 10 metų, ir baudžiamoji byla apskritai būtų stebuklingai numarinta. Kartu buvo palaidota bet kokia galimybė sužinoti, kokie „sunkiasvoriai“ galimai stovėjo už A.Jenciaus nugaros ir kur nuvingiavo surinktų milijonų litų upės.
Atsakydamas į žurnalistės klausimus, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė patvirtino, jog neva „2003 m. spalio 7 d. baudžiamoji byla Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi buvo nutraukta nesant A. Jenciaus veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Nutartis įsiteisėjo 2003 m. spalio 28 d.
Dėl suėjusių senaties terminų, galimybės daugiau duomenų pateikti Klaipėdos AVPK neturi“. Tačiau minimoje teismo nutartyje, kuri tebesaugoma Klaipėdos apylinkės teismo archyvuose bei kurios kopiją turi ir žurnalistė, parašyta visai kas kita.
Egidijus N., vadovavęs „Magnezijai“, nuosprendžio sulaukė tik 2005 m. vasarį. Jam buvo paskirta kiek daugiau nei pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bei priteistas materialinės žalos atlyginimas indėlininkams.
Beje, ir šios įmonės buhalteriją kurį laiką taip pat tvarkė R.Bazilienė, o VMI teikiami dokumentai savo turiniu buvo panašūs į tuos, kuriuos mokesčių administratoriui pristatydavo „Realija“, t.y. jokių indėlių, jokių apskaitytų grynųjų pinigų.
Iš sukčių kompanijos – į FNTT
Uostamiesčio policijos pareigūnų ir prokurorų pastangomis baudžiamosios atsakomybės išvengęs A.Jencius, kaip ir galimai kai kurie kiti „Realijos“ darbuotojai , iš slėpynių užsienyje sugrįžo į Klaipėdą ir dabar čia sėkmingai vysto dvasinio tobulinimo verslą.
„Realijos“, pasisavinusios svetimą turtą stambiu mastu, vyriausioji finansininkė po to, kai 1995 m. bendrovė pradėjo byrėti, tiesiu taikymu nukulniavo į FNTT, tik ne kaip liudytoja, norinti pranešti apie nusikalstamą veiką, nukentėjusius indėlininkus bei iš jų išviliotus beveik 200 mln. litų, o kaip finansinių nusikaltimų tyrimų pareigūnė. Ji FNTT Klaipėdos apygardos valdyboje darbuojasi iki šiol.
Per daugiau kaip dvidešimt metų kažkada apgaulingas finansines ataskaitas VMI teikusi moteris užsitarnavo ne tik Ūkinės finansinės veiklos skyriaus vadovės pareigas, bet ir apdovanojimą iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.
Beje, per trejus darbo metus nieko negirdėjusi ir nieko nežinojusi apie „Realijos“ renkamus indėlius, milijonus nepajamuotų pinigų ir beveik netyčia pasirašiusi ant buhalterijoje neapskaitytų 2,4 mln. litų grynais perdavimo Erlandui V. akto ji teisme aiškino jau būdama FNTT atstovė.
Pareigūnės teta Modesta Balsienė, kaip teigia tuos įvykius atsimenantis liudytojas, su kaupu atsiėmusi savo indėlį iš „Realijos“, sutapimas ar ne, tų pačių 1995 m. pabaigoje pradėjo neoficialiai teikti paskolas ir šią veiklą vykdė keliolika metų, kaip ir minėtos finansinės piramidės savo pajamas nedeklaruodama VMI ir neturėdama šiai veiklai Lietuvos banko leidimo.
