Kaip rašoma teismo pranešime, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ir teismų praktiką tokia nusikalstama veika kvalifikuojama kaip neteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis bei jų kontrabanda.
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. išteisinamąjį nuosprendį skundė prokurorė, prašydama G.N. pripažinti kaltu dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis ir jam paskirti 50 MGL dydžio baudą. Išteisinimas dėl kontrabandos nebuvo skundžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir atlikusi įrodymų tyrimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai G.N. išteisino dėl visų jam pareikštų kaltinimų.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.
G.N. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad jis draudžiamų medžiagų neužsakė ir neparsisiuntė savo gyvenamosios vietos adresu. Siuntą, ant kurios buvo užrašytas jo vardas ir pavardė, rado savo pašto dėžutėje ir pasiėmė. Kadangi nebuvo matyti, kas yra siuntos viduje, ją atplėšė ir rado du maišelius: viename buvo rausvos spalvos tabletės, kitame – milteliai. Jis nesuprato, kad tai psichtropinės medžiagos, ir, siuntą padėjęs ant palangės, laikė penkis mėnesius, iki buvo atlikta krata.
Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad surastų psichotropinių medžiagų (tablečių ir miltelių) išoriniai požymiai nėra išskirtiniai, specifiniai, būdingi tik uždraustoms medžiagoms. Nesidomint konkrečiomis psichotropinėmis medžiagomis ir su jomis nesusidūrus, ant G.N. gyvenamojoje vietoje surastų tablečių esantis spaudas ir užrašas neleidžia neginčijamai teigti, kad asmuo, gavęs tokias medžiagas, nors ir būdamas protingas, pilnametis ir turintis aukštąjį išsilavinimą, bent bendrais bruožais suvokė ar turėjo suvokti, kad tai draudžiamos psichotropinės medžiagos.
Apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog G.N. kokiu nors būdu būtų užsisakęs, parsisiuntęs psichotropines medžiagas ir sumokėjęs už jas. Nesant pagrįstų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog asmuo pats užsisakė ir parsisiuntė psichotropines medžiagas, negalima kategoriškai teigti, jog jis žinojo (ar suprato), kad siuntinyje gautos ir jo namuose laikytos medžiagos buvo psichotropinės medžiagos, todėl jis išteisintas pagrįstai.
„Teisės aktai įpareigoja visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį,“ – pažymėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija.
Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną, tačiau per tris mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
