Iš pradžių byla svarstyta sostinės teisme, tačiau paties G.Šarkano prašymu nagrinėjimas buvo perkeltas į Kauną.
Vilniaus apylinkės teismas jį buvo išteisinęs, bet prokuratūros skundą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas priėmė naują nuosprendį – juodintojas buvo pripažintas kaltu pagal atitinkamą Baudžiamojo kodekso straipsnį („Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas“).
G.Šarkanui skirta jam 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, pradėti dirbti ar registruoti darbo biržoje, per laisvės apribojimo bausmės terminą neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėms.
Jis taip pat įpareigotas per 10 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo iš internetinio tinklalapio „www.lietuviais.lt“ pašalinti straipsnius, kurių pavadinimai „Sausio 13 mitas numirė“, „Lietuvos laisvės kovos – dar vieno mito pabaiga“.
Politikos mokslus Vilniuje baigęs vyras 2008 metais mėgino patekti į parlamentą po jaunalietuvių vėliava, bet vėliau pastarieji nuo jo griežtai atsiribojo.
G.Šarkanas teisiamųjų suole atsidūrė dėl niekinančių straipsnių apie tragiškus 1991 metų sausio 13-osios įvykius, pokario partizanų kovas, publikuotų jo paties įkurtame tinklapyje.
Lietuvos Respublika esą buvo „įsteigta“ begėdiško melo ir apgaulės būdu, o tai, kad sausio 13-ąją SSRS pajėgos susidorojo su televizijos bokštą gynusiais beginkliais žmonėmis, tėra mitas.
„Lietuvos Respublika“ šiuose straipsniuose rašoma su kabutėmis, ji įvardijama „mėšlo kupeta“, pokario partizanų judėjimas išvadintas teroristiniu. Dar viename straipsnyje išgama „pakrikštijamas“ net Vytautas Didysis.
Pažerta ir daugiau „perlų“ – norvegų ir švedų vyrai – iškrypėliai; skandinavai seniai moka už savo išsigimimą; iškrypusios ir Lietuvos teisėjos feministės; tėvai verčiami leisti į mokyklą vaikus, kur juos auklės visiškais išgamomis ir iškrypėliais.
Prokuratūrai iškėlus bylą tyrimą dėl šiurkštaus SSRS nusikaltimų neigimo ar menkinimo, neapykantos skatinimo prieš tam tam tikras žmonių grupes, G.Šarkanas kaltės nepripažino. Jis nepanoro atsakyti, ar pats rašė straipsnius, o kas juos patalpino, aiškino neatsimenantis. Tačiau straipsniai jam patiko.
Vyras netgi pareiškė, jog teisti reikia prokurorą ir ekspertą, kurie jį esą persekioja už pažiūras.
Per kratą G.Šarkano namuose pareigūnai paėmė du nešiojamuosius kompiuterius, diską ir kitą įrangą, kuriuose aptikta dalis straipsnių.
G.Šarkanas ir pats neslėpė, kad tinklapis yra jo, jis jungdavosi prie jos valdymo.
Pasak kompiuterį tyrusio Kriminalinės policijos biuro informatiko, prisijungimas prie tinklapio valdymo nėra prieinamas eiliniams vartotojams, kaip tai padaryti, turėjo žinoti administratorius.
Taip pat buvo nustatyta, kad prisijungimas prie valdymo sistemos vyko iš kompiuterio, aptikto per kratą G.Šarkano namuose.
Tačiau nepaisant visų šių faktų, Vilniaus teisėjui Ovidijui Ramanauskui pritrūko įrodymų, jog juodinančius straipsnius rašė būtent šis vyras, todėl G.Šarkanas buvo išteisintas.
Skundus pateikė ir prokuratūra, ir pats išteisintasis, prašęs jų svarstymą perkelti į kitą teismą.
Kauno apygardos teismas G.Šarkano skundą atmetė, o prokuratūros skundą tenkino iš dalies.
