Pirmadienį „Facebook“ puslapyje ji prisiminė aštuonerių metų senumo įvykius, kai antstolė Sonata Vaicekauskienė bandė įvykdyti teismo sprendimą perduoti mirusio Drąsiaus Kedžio dukrą jos mamai Laimutei Stankūnaitei.
„2012 metų kovo 23-osios įvykiai mano tėvų namuose atskleidė siaubingą faktą – tai, kad mūsų valstybėje įteisinamas smurtinis teisingumas“, – rašo beveik šešerius metus JAV gyvenusi ir prievarta į Lietuvą sugrąžinta bėglė.
Pasak N.Venckienės, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Kėdainių apylinkės teismas buvo nurodęs, kad prievarta prieš mažametę negalima, tačiau to nebuvo paisoma – mergaitė ramiai važinėjosi dviratukų kieme, kai į namus atėjo L.Stankūnaitė su teismo sprendimo vykdytojais ir pradėjo, anot N.Venckienės, „protu nesuvokiamą teroro aktą“ – 60 policininkų apsupo kiemą, o namuose juodai vilkintys kaukėti apsaugininkai tąsė ir gniaužė mergaitę.
„Visų garbingų Lietuvos bei Europos piliečių nuostabai, vaikas, nesutinkantis eiti su motina gera valia, buvo „imamas“ kaip mafijos nusikaltėlis, Al Qaedos teroristas – netikėtai atbudus motinystės jausmui, „nekaltai“ L.Stankūnaitei staiga prireikusi ir kažkada išsižadėta mažametė mergaitė“, – rašo N.Venckienė visai pamiršusi, kad L.Stankūnaitė kovą dėl dukters auginimo pradėjo tą pačią 2008 metų kovą 19 dieną, kai su buvusiu sugyventiniu D.Kedžiu pasirašė taikos sutartį.
Pasak L.Stankūnaitės ji sutartį pasirašė jos neskaičiusi, nes pasitikėjo D.Kedžiu ir jo buvusiu advokatu Aidu Venckumi.
Kad savo parašu atidavė dukrą auginti D.Kedžiui ji suprato tik namuose ir tą pačią dieną kreipėsi į teismą bandydama taikos sutartį apskųsti, tačiau, nors teismas jos skundo ir nepriėmė, ji ir toliau, daugiau kaip ketverius metus, kovoja dėl teisės auginti savo dukrą, kurią iš globėjos namų sugebėjo atsiimti tik 2012 metų gegužės 17 dieną.
Savo laiške gerbėjams N.Venckienė pamiršta ne tik, kad L.Stankūnaitė niekada nebuvo pamiršusi savo dukters, bet ir tai, kad pirmoji teismo sprendimo nevykdymui pasipriešino jos pačios motina Laimutė Kedienė, kuri, antstolei S.Vaicekauskienei pareiškus, kad bus vykdomas teismo sprendimas, stipriai apkabino anūkę ir nuvirto su ja ant žemės, o netrukus ant jų užgriuvo ir jos tėvas Vytautas Andrius Kedys.
N.Venckienė dėl šio įvykio kaltina visus kitus, tik ne savo artimuosius.
„Apsaugininkams išguldžius ant grindų ją prižiūrėjusias močiutę ir jos seserį, jas mušant, išdaužant aplinkos daiktus. Vaiko klykimas, jo garsus „nenoriu!“ buvo girdėti aplinkinėse gatvėse“, – savo fantazijas su realybe painioja N.Venckienė ir teigia, kad šiam „klaikiam smurtiniui scenarijui“ trūko tik keleto dalykų: „kumščio į burną, kad nesigirdėtų spiegimo, spyrio į galvą, kad apsvaigtų, ir gal „kaldros“, kad netabaluotų kojomis ir rankomis. Ir viskas – XXI amžiaus teisingumas įvykdytas“.
„Tai, kas įvyko – ne tik neteisiška, bet elementariai amoralu, nežmogiška, tiesiog barbariška, necivilizuota“, – savo pasisakymą baigia N.Venckienė, kurios tėvai ir teta Audronė Skučienė yra teismų nuteisti dėl 2012 metų kovo 23-osios įvykių.
Trijulė buvo pripažinta trukdžiusi antstolei vykdyti teismo sprendimą. 2014 metų balandžio 18 dieną už šį nusikaltimą Alytaus rajono apylinkės teismas L.Kedienei skyrė 3250 litų (941 euro), V.A.Kedžiui – 2600 litų 753 (euro), o A.Skučienei – 1300 litų (376 eurų) baudas.
Visi trys šį nuosprendį skundė aukštesnės instancijos teismui, tačiau jį išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2014 metų spalio 13 dieną nuteistųjų skundus atmetė, o Lietuvos Aukščiausiasis teismas trijulės kasacinių skundų iš viso nepriėmė.
