„Už kankinimą nežmoniškomis sąlygomis“, – „Lietuvos ryto“ paklaustas, už ką prašo 13 tūkstančių eurų, atsakė A.Maceina.
61 metų menininkas, kuris buvo nuteistas už tyčinį dailininko Naglio Karvelio nužudymą, Pravieniškių pataisos namuose kalėjo nuo 2015 metų sausio 15 dienos iki 2017 metų kovo 20-osios.
Visą šį laiką, pasak režisieriaus, jis gyveno tokiomis sąlygomis, kokių net ir priešui nelinkėtų: „Maždaug 50 kvadratinių metrų kambaryje gyveno 24 vyrai, patalpos neremontuotos, langai seni, vasarą tvanku, žiemą šalta, nuolat puola parazitai. Jei skųsdavomės, uždarydavo į vienutę, darydavo psichologinį spaudimą.
Aš ten visą laiką vaikščiojau su peiliu, kad manęs kas nors kitas neprismeigtų, nes žmonės nuo tokių gyvenimo sąlygų tampa nenuspėjami“, – Vilniaus apygardos administraciniam teismui pasakojo A.Maceina.
Jis mano, jog patirtą košmarą jam šiek kompensuotų pinigai, tačiau Pravieniškių pataisos namai įsitikinę, kad jų režisieriui nėra už ką mokėti.
Nors pataisos namų atstovai į teismo posėdį neatvyko, jie savo atsiliepime į skundą teigė, kad kalinimo įstaigoje laikomasi visų higienos sąlygų, o už švarą patalpose atsakinga ne administracija, o patys nuteistieji.
„Tegul tie prižiūrėtojai patys pagyvena tokiomis sąlygomis. Man būnant Pravieniškėse du nuteistieji pasikorė, keletas buvo išprievartauti.
Tai įvyko ne mūsų, o kituose būriuose. Tie, su kuriais aš kalėjau, dar turėjo bent šiokį tokį išsilavinimą, o kituose būriuose buvo daug baisiau. Net savo priešui nelinkėčiau ten papulti“, – su pataisos namų pozicija nesutiko A.Maceina.
– Papasakokite smulkiau, kokiomis sąlygomis jums teko gyventi Pravieniškėse, – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Maceinos.
– Tuo, ką pasakysiu, normalus žmogus iš pradžių net nepatikėtų – mes džiaugėmės, kad mūsų patalpose knibždėte knibždėjo tarakonų. Mat jie ėda blusų, kurios mus kankindavo, lervas. Ten viską reikia keisti: grindys senos, viskas sena, visur tų blusų prilindę.
Per tą laiką, kiek ten buvau, patalpas dezinfekavo tik vieną kartą, bet ne profilaktiškai, o todėl, kad mes nuolat skųsdavomės. Tik nežinau, kaip jie tai darė, nes po dezinfekavimo blusos tapo dar piktesnės, dar labiau mus kandžiojo.
Neturėjome kitos išeities, kaip patys jas naikinti. Išsinešdavome tas senas dviaukštes lovas, jas perdažydavome, tad nors šiek tiek sunaikindavome blusų židinius. Bet čiužiniai seni, neįmanoma iš jų išnaikinti tų parazitų.
– Teisme sakėte, kad maždaug 50 kvadratinių metrų kambaryje gyveno 24 kaliniai. Kaip visi tilpdavote?
– Galima sakyti, kad vienas ant kito. Žmogui leidžiama turėti iki 30 kilogramų daiktų, tad jie, spintos užėmė daug vietos. Mums gyventi likdavo tik vienas trečdalis tos patalpos.
Kambaryje buvo tik vienas šaldytuvas, ir tas pirktas už mūsų pinigus. Jame turėjo tilpti visų nuteistųjų maistas. Kaip į jį viską sukišti? Gerai, kad aš pinigų neturėjau, neidavau į parduotuvę, tad bent tuo nereikėjo rūpintis.
Langai kambariuose seni. Nuo 1980 metų, kai pastatas buvo pastatytas, niekas nekeista.
Žiemomis būdavo šalta. Mes tuos langus užsiklijuodavome, bet tada nebebūdavo kuo kvėpuoti. Jei vienas kuris pasigaudavo ligą, visas kambarys susirgdavo.
Nusiprausti, nueiti į tualetą taip pat buvo problema. Stovi penkios kriauklės, iš kurių bėga tik šaltas vanduo, keturi klozetai, o žmonių daugybė. Kaip suspėti visiems nusiprausti?
– Kodėl dėl prastų gyvenimo sąlygų nesiskundėte atlikdamas bausmę?
– Nežinojau, kad galima. Nors dirbau bibliotekoje, joje Žmogaus teisių konvencijos neturėjome, o kai nežinai teisės aktų, ką gali padaryti. Nors sąlygos buvo nežmoniškos, tuo metu atrodė, kad taip ir turi būti.
1979 metais, kai tarnavau Šiaurės laivyne, buvau keliems mėnesiams suimtas.
Galiu pasakyti, kad tas karinis kalėjimas, kuriame teko sėdėti, niekuo nesiskyrė nuo Pravieniškių ar Lukiškių, iš kurių už antisanitarines gyvenimo sąlygas jau esu prisiteisęs 1000 eurų.
Aišku, už prasikankintus metus tai visiškai menka suma, bet geriau tiek negu nieko.
O pataisos namai yra tikras lageris. Ir išlikti ten žmogumi, patikėkite manimi, reikia ne tik sveikatos, bet ir smegenų. Jaunimas to ištverti nesugeba, tad palūžta.
Vienintelis dūris buvo mirtinas
8 metų laisvės atėmimo bausmė A.Maceinai buvo skirta už 2014 metų sausio 19-ąją įvykdytą žmogžudystę. Tragedija įvyko kino kūrėjo draugės Vilijos namuose Šeškinėje.
Kaip vėliau pasakojo A.Maceina, žmogžudystės išvakarėse jis prekybos centre nusipirko maisto produktų ir nutarė ruošti plovą, o paragauti jo pakvietė savo seną bičiulį – 52 metų dailininką N.Karvelį, su kuriuo bendravo nuo jaunystės.
Bičiuliai kalbėjosi, gėrė alkoholį. Apie 22 val. režisierius nuėjo miegoti manydamas, kad visi svečiai išeis namo, tačiau nubudęs ketvirtą valandą ryto pamatė, kad virtuvėje N.Karvelis apsikabinęs Viliją sėdi prie kompiuterio.
Algimantas liepė draugui eiti namo, tačiau jis nereagavo. Kai A.Maceina svečią truktelėjo už rankos, šis esą ėmė jį smaugti, trenkė į galvą, todėl režisierius griebė peilį ir dūrė N.Karveliui į šlaunį.
Iškviesti medikai sužeistajam padėti negalėjo. Vyras buvo sužeistas į arteriją ir mirtinai nukraujavo.
A.Maceina manė, kad bus nuteistas dėl nužudymo per neatsargumą, tačiau prokuratūra jo veiksmus įvertino kaip tyčinę žmogžudystę ir pasiuntė už grotų. 2018 metų vasario 15-ąją režisierius buvo paleistas lygtinai.
