Niekur nedirbęs A.Beras vaikus pražudė 2016 metų sausio 2-osios naktį. Nuo to kraupaus įvykio Saviečių ir kitų aplinkinių kaimų žmonės sodybą lenkia iš tolo.
Per laukus vingiuojantis kelias link sodybos užžėlęs. Juo paskutinį kartą praėjusį rudenį važiavo nebent ūkininko traktorius, sėjęs žiemkenčius. Daugiau niekam nekilo noras užsukti į sodybą.
Blogas vardas – visam kaimui
Paklausta kelio į sodybą, Janina greitai paaiškino, kaip ją rasti. „Ten net ne Saviečiai, o vienkiemis, o per visą Lietuvą mūsų kaimo pavadinimas skamba kaip žudikų“, – piktinosi moteris.
Jos kaimynei tai jau pakišo koją. Į Jungtinę Karalystę uždarbiauti išvažiavusi Saviečių kaimo gyventoja sumanė ten ir įsikurti. Įsitikinusi, kad negrįš, ji ketino parduoti sodybą.
„Jau buvo suradusi ir pirkėjus – kauniečių šeimą, susitarusi dėl kainos. Tik kai pirkti ketinę miestiečiai atvažiavo antrą kartą, vyras pliaukštelėjo sau per kaktą: „A, tai čia tie Saviečiai, kur vaikus žudo!“ Pirkėjai pažadėjo po savaitės pranešti, ar perka, bet pasakė, kad sodybos nepirks“, – pasakojo Janina.
Jos nuomone, prireiks ne vieno dešimtmečio, kol kaimas nuplaus šitą nešlovę: „Tiek baisių dalykų prirašyta ir vis Saviečiai, Saviečiai. O juk iki šiol mūsų kaimas niekuo neišsiskyrė nuo tūkstančio kitų.“
Griūvančiame kluone – mažylių žaislai
Sodyba, kurioje gyveno A.Beras su drauge Lina Cvilikaite, – tarp laukų. Kieme – aukšta pernykštė žolė, varnalėšos. Per jas niekas nemėgino prasibrauti ir link griūvančio kluono, kurio durys atlapotos.
Viduje sukrauti ne tik vaikų žaislai, lovelė, bet ir vežimėlis, kuris buvo likęs kieme po tragedijos. Šalia – suaugusiųjų čiužinys.
Skarda apkaltos durys, metaliniai daiktai. Kitose sodybose įsisukę ilgapirščiai greitai juos nugvelbia. Tik ne čia. Gyvenamojo namo durys tik užkaltos. Nereikia nė spynos – niekas nebando lįsti. Kaip ir į ūkinius pastatus. Juos saugo taip pat ne spynos, o lentos ant durų.
Dviejų vaikų žūtį menantis šulinys uždengtas nuo lietaus ir sniego sutrešusia medžio plaušo plokšte. Jomis apkaltas ir medinis namas. Panašu, kad pora būsto nebuvo apleidusi. Tai liudijo ir keli plastikiniai langai. Nors sodyba nuošali, niekas nemėgino jų išplėšti. Niekas neišdaužė ir kitų langų, nors klajojantys vaikigaliai kitur mėgsta pasismaginti.
Smalsuoliai klaustų kelio
Taip nutiko ir arčiausiai esančiai Vladimiro Pšenaškos sodybai. Nors vyras gyvena gretimoje sodyboje už kelių žingsnių, kažkas išmalė jo kito, negyvenamo namo langus.
„Iš pradžių lyg ir bandė kažkas kelis kartus po A.Bero kiemą dairytis, bet kai pradėjo rašyti, namą rodyti per televiziją, visi svečiai išgaravo“, – juokėsi kaimynas. Jis pats ten taip pat nenueina, nors neturintis ką veikti vyriškis mėgsta pasivaikščioti po apylinkes.
L.Cvilikaitės ir A.Bero buvusius namus praėjusį rudenį aptvarkė pastarojo vyresnė sesuo. Iki tol sodyba buvo visiškai apleista.
V.Pšenaška žiūrėjęs televizijos laidas, kuriose drąsuoliai vienai nakčiai apsistoja namuose, kuriuose įvykdyti kraupūs nusikaltimai ar vaidenasi.
„Žinau, kad viena žurnalistė mėgino lipti į tą šulinį. O daugiau smalsuolių nebuvo. Juk jeigu važiuotų, tai tik pro mano namus, būtinai manęs klaustų kelio“, – tikino artimiausias kaimynas. Gretimoje sodyboje gyventojų būna tik vasarą.
Už „vokietį“ rėždavo kaip reikiant
V.Pšenaška pažinojo A.Berą apie dvidešimt metų. Parodo medį, po kuriuo su kaimynu išgėrė ne vieną butelį.
Sodyboje, kuri paženklinta kraupiu įvykiu, gyveno ir A.Bero tėvai. Jo tėvas buvo vokietis. Bet jeigu per išgertuves A.Berą kas nors pavadindavo vokiečiu, iš karto gaudavo smūgį į veidą.
„Jo „kulokas“ buvo geras, tai niekas nenorėdavo namo pareiti sulaužyta nosimi ar be dantų. Aš taip pat žinodavau, kad ir išgėrus prie jo reikia nelaidyti liežuvio“, – A.Berą prisiminė kaimynas.
V.Pšenaška anksčiau gyveno Vandžiogaloje, iki kurios – aštuoni kilometrai. Jis šypsodamasis pasakojo, kaip elgiasi aplinkinių kaimų vyrai, keliaudami į miestelį stipresnių gėrimų. Jie iš anksto įvairiose vietose būdavo prislėpę stiklinių. Nebūtinai iš stiklo, tikdavo ir plastikinės.
Grįždami jie vieną butelį ištuštindavo pamiškėje, kitą – miške, sustojimų vietose rasdami stiklines, į kurias ir įsipildavo. Tik A.Beras elgdavosi kitaip. Jis lakstydavo alaus į degalinę prie asfaltuoto kelio. Kita jo pramoga būdavo traktoriumi nuvažiuoti į mišką.
„Kai susidėjo su Lina, tai dažniau pradėjo to alaus lakstyti. Kai ta kelioms savaitėms pradingdavo, jis ieškodavo. Gal nuo viso to ir pasimaišė protas? Iki tol jis buvo visai neblogas kaimynas“, – svarstė V.Pšenaška.
Uždarė į psichiatrijos ligoninę
Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnijos vyriausioji specialistė Laimutė Lukoševičienė sutiko, kad tokioje sodyboje niekas nenorėtų gyventi. Apie 43 arų sklypas ir namas oficialiai priklauso A.Berui.
Po tragedijos L.Cvilikaitei ir jos 4 bei 6 metų vaikams buvo suteiktas socialinis būstas Panoteriuose (Jonavos r.). Tuo metu L.Cvilikaitė tikino, jog rūpinsis vyresnėliais, susiras darbą, tačiau tai buvo tik tušti žodžiai – motina ne kartą nutverta girtaujanti, vaikai perduoti Kaune gyvenančių giminaičių globai.
Buvusiai A.Bero sugyventinei nepadėjo ir antras užsikodavimas nuo alkoholizmo. Socialinis butas Panoteriuose stovėjo tuščias, jis buvo skirtas socialiai remtinai šeimai, auginančiai mažamečius vaikus.
Tuo tarpu A.Beras buvo pripažintas nepakaltinamu ir nuo alkoholio sukeltos psichozės gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. L.Cvilikaitė susirado kitą draugą, su juo buvo išvykusi į Skandinaviją, bet grįžo į Lietuvą.
