Savaitgalį už grotų praleidęs čekas pirmadienį išėjo į laisvę, tačiau namo grįžti dar negalės.
Šventojoje, kur ne vieną vasarą veikė jo atvežami atrakcionai, jau kraustoma pramogų miestelio įranga, tačiau Čekijos piliečiui gali tekti likti čia stovinčiame gyvenamajame vagonėlyje.
Pirmadienį užsieniečio suimti nesiryžę prokurorai jam skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią kardomąją priemonę: iš jo paimti asmens dokumentai, čekas raštiškai pasižadėjo neišvykti, jis įpareigotas nuolat registruotis policijoje.
Jo viešnagė gali užtrukti, nes ikiteisminis tyrimas stringa dėl to, kad nukentėjusiems užsieniečiams nerandama vertėjų.
Dar vienas atrakcionuose dirbęs čekas yra pradingęs. Teigiama, kad dar penktadienį jis buvo įsodintas į autobusą, vykstantį į Marijampolę, iš ten turėjo pasiekti Varšuvą, o vėliau – Čekiją.
Pirmadienį Šventosios laukymėje, kurioje vasarą veikė atrakcionai, plušo būrelis jaunuolių – ardė įrangą ir krovė ją į sunkvežimius.
Šioje vietoje vienas šalia kito veikė du atrakcionai, vieni jų priklausė lietuviams.
Apie čeko išnaudojamus tautiečius policijai pranešę konkurentai buvo nekalbūs ir teisinosi, kad jiems pasakoti įvykių aplinkybes uždraudė policijos pareigūnai.
Nekalbūs buvo ir atrakcionams iškraustyti pasamdyti keli lietuviai.
Tačiau jie pasakojo, kad čekas savo darbininkus praėjusį penktadienį vakare žiauriai mušęs ne tik kumščiais ir kad tai atsitikę pirmą kartą.
Tačiau lyg išsigandę, ką pasakė, vaikinai tuoj pradėjo tvirtinti apie tai girdėję iš televizijos žinių.
Jie patvirtino, jog čekų atrakcionai Šventojoje pradėjo veikti birželio pabaigoje, o įrenginiai išvežami ne dėl savininkui pareikštų įtarimų, o dėl to, kad baigiasi vasara.
„Lietuvos rytas“ pirmadienį pakalbino iš areštinės, kur praleido dvi paras, paleistą F.Kolomazničeką.
– Ar įsivaizdavote, kad gali nutikti kas nors panašaus?
– Tikrai ne. Aš Lietuvoje dirbu jau dvidešimt metų, nuo tada, kai vedžiau, o žmonos tėvas vasaromis pas mane darbuojasi nuo 1988 metų.
Per tą laiką jokių priekaištų iš jokių tarnybų nesulaukėme.
Aš pats iki šiol neturėjau bėdų su teisėsauga, nesu teistas nei Čekijoje, nei Lietuvoje.
Atrakcionų parke Palangoje dirbame nuo penktos–šeštos valandos vakaro – pradedame tuomet, kai žmonės grįžta iš pajūrio. Dirbame maždaug iki dešimtos vakaro.
– Jūsų darbuotojai skundžiasi, kad nemokėjote atlyginimų.
– Viskas buvo gerai. Trys žmonės – du čekai ir vienas lenkas – gaudavo atlyginimus: tikrai ne mažesnius negu minimali alga.
Visus duomenis perduodavome „Sodrai“, turime verslo liudijimą.
Kartais jie norėdavo gauti pinigų kas dieną – pasiimdavo, kiek kuriam reikėdavo. Eidavo į parduotuves arba pasilinksminti. O mėnesio pabaigoje pasiimdavo likusį atlyginimą.
– Darbuotojai skundžiasi, kad juos mušdavote.
– Nė vieno nė pirštu nepaliečiau. Jei taip buvo, kodėl jie nenufotografavo sužalojimų, galėtų dabar parodyti.
Jei kas nors būtų buvę ne taip, juk kiti galėjo pastebėti. Jie dirbdavo prie batutų su vaikais, tėvai būtų atkreipę dėmesį, jei būtų buvę kokių nors sužalojimų.
– Ar sulaukdavote priekaištų dėl gyvenimo sąlygų?
– Darbuotojai gyveno vagonėliuose. Kokios ten buvo sąlygos, aš negaliu pasakyti, patys tvarkėsi.
Kažkas sakė, kad mūsų darbuotojai užrakinami. Tačiau tą šeštadienio rytą policija be jokio vargo paprasčiausiai atidarė jų vagonėlio duris.
– Žmonės kalbėjo, kad atėmėte iš jų pasus.
– Iš pradžių jie patys turėjo pasus, po to paprašė, kad pasaugotume, mat bijojo pamesti. Bet kai kur nors eidavo į miestą, pasiimdavo. Kartais nuomodavosi elektrinius motociklus, tuomet reikėdavo asmens dokumento.
– Iš trijų darbuotojų liko du?
– Vienas jų padirbo mėnesį ir išėjo – sakė, kad nepatiko. Anksčiau dirbo statybose.
Pasiėmė visus likusius pinigus. Kiek žinau, dar kurį laiką vaikštinėjo po Šventąją.
Jo žmona jį pastebėjo viename prekybos centre sėdintį su kažkokiais benamiais ir geriantį alų. Ji man paskambino ir paprašė, kad atiduočiau vyro pinigus, jei jų dar liko.
Pasiūliau jai vežti vyrą į geležinkelio stotį ir nupirkti bilietą, kad dėl jo nebūtų gėda.
– Kaip jautėtės tą šeštadienio rytą, kai atvyko policija?
– Nustėrau, tuo metu dar tik kėlėmės. Įsivaizduojate – jus pažadina policija. Iš pradžių pamaniau, gal kas ką nors vertingo pametė atrakcionuose.
Mus visus ištiko šokas. Liūdniausia, jog viską matė mūsų vaikai – aštuoniolikmetis sūnus, trylikametė dukra ir aštuonmetis jaunėlis. Dukra net apsiverkė.
Nežinau, kokios mintys tuomet jiems šovė į galvą.
Apmaudu, kad taip nutiko, labai apmaudu.
Savaitgalį atrakcionai neveikė, o tikėjomės nemažai uždirbti – puikus oras, Palangoje daugybė poilsiautojų.
– Kaip jautėtės areštinėje?
– Tų dviejų dienų pakaks visam gyvenimui – niekada jų nepamiršiu.
Areštinėje sąlygos normalios, viskas gerai, maisto pakako. Bet neturėjau nei kuo persirengti, nei dantų šepetėlio, nei kitų būtinų daiktų. Juk išveždami į apklausą neperspėjo, kas gali nutikti.
– Jeigu viskas susiklostys jums palankiai, ar dar norėsite dirbti Lietuvoje?
– Mums patinka dirbti Lietuvoje. Vasarą čia labai gražu.
Esu nekaltas. Šimtu procentų esu garantuotas, kad tai – konkurentų darbas. Gaila, kad taip susiklostė. Gėda, kad išgirdę pirminę nepatikrintą informaciją prastą nuomonę apie mus gali susidaryti Lietuvos žmonės.
Gal kam nors reikia geros vietos, Palangoje vyksta daug statybų. Gal ką nors sudomino mūsų vieta.
– Kaip jaučiasi jūsų šeima?
– Po sulaikymo su žmona nekalbėjau: policija atėmė telefonus, pasus ir pinigus. Žmona liko su trimis vaikais, be pinigų.
Pareigūnai pasiūlė ieškoti draugų, gal jie padės.
