„Dėl savo nusikaltimų kaltinu tik save“, – beveik 30 metų kartojo už žmogžudystę griežčiausia bausme nuteistas R.Bražinskas.
Dabar jau 47 metų kalinys už grotų ilgiems metams sėdo būdamas vos 18-os.
Turės praeiti dar penkeri metai, kad R.Bražinskui atsivertų kolonijos vartai.
Tokią galimybę R.Bražinskui suteikė šių metų kovą pakeisti įstatymai ir jo nepriekaištingas elgesys įkalinimo įstaigoje.
Pasimokė iš klaidų
„Nuteistasis pripažįsta padaręs nusikaltimą, gailisi dėl jo, kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta, kad nusikaltimus padarė dėl jauno amžiaus ir tuometinio gyvenimo būdo. Teigia, kad pasimokė iš praeities klaidų ir daugiau jų nekartos“, – rašoma Vilniaus apygardos teismo sprendime, kuriuo alytiškiui įkalinimas iki gyvos galvos pakeistas į terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
R.Bražinskas tapo pirmuoju nuteistuoju iki gyvos galvos, kuriam atsivers kalėjimo vartai, nes 5 nuteistieji, kurie bandė pasinaudoti švelnesniais įstatymais, iš teismų sulaukė neigiamų atsakymų.
Dar aštuoniolika nuteistųjų gyvena viltimi, jų prašymai iki šiol guli neišnagrinėti teismuose.
Subadė ir pasmaugė
R.Bražinskas nusikaltimą įvykdė 1990 metų gruodžio 29-ąją su už save vyresniu Gediminu Narkevičiumi.
Prie R.Bražinsko namų įsėdo į raudonos spalvos „Žiguli“, kurį vairavo 27 metų Petras Sezonas, ir vėliau jį nužudė.
Keleiviai taksistą badė peiliais, o po to įmetė į upę, bet vyras pasirodė esąs gyvas.
Kai jis išniro iš šalto vandens, nusikaltėliai jį puolė dar kartą, pasmaugė šaliku ir įstūmė atgal į upę.
Už šį nusikaltimą G.Narkevičiui teismas skyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę, o R.Bražinskui paskelbė mirties nuosprendį, tačiau iškart jį pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.
Kalėjimas pakeitė žmogų
Lukiškėse atsidūrusio R.Bražinsko elgesys iš karto pasikeitė. Nuo paauglystės neramus ir į vagystes įnikęs jaunuolis puolė mokytis, už grotų baigė vidurinę mokyklą, įstojo į Edukologijos universitetą ir baigė tris kursus Socialinės komunikacijos fakultete.
Už grotų vyras dirbo, kalė inkilus, nuolatos bendraudavo su tėvais, laisvėje likusiu broliu, atlygino nužudyto taksisto artimiesiems priteistą žalą ir niekada nenustojo svajoti apie laisvę.
„Jis turi realių planų, labai nori dirbti. Jis pasimokė iš praeities, įgytos patirties. Jis iš dalies paaiškino savo nusikaltimą, dėl to nekaltina kitų asmenų“, – pabrėžiama teismo nutartyje, kuri R.Bražinskui atvers duris į laisvę.
– Ar dažnai prisimenate žmogų, kurį nužudėte 1990 metų gruodį? – „Lietuvos rytas“ prieš kelerius metus Lukiškių kalėjime paklausė R.Bražinsko.
– Stengiuosi pamiršti, tačiau tos mintys nuolat lenda. Ypač kai negaliu užmigti.
– Žmogžudystę įvykdėte būdamas aštuoniolikametis. Ką dabar pasakytumėte tam jaunuoliui?
– Ne tik pasakyčiau – ir padaryčiau! Už rankos laikyčiau. Dėl savo nusikaltimų kaltinu tik save.
Gal kiti kaltina draugus ar aplinkybes. Bet draugas man neįėmė pistoleto po kaklu, aš pats viską padariau.
Aplinkybių irgi būna visokių. Bet vieni išsikapsto ir nepadaro nieko bloga, o aš padariau! Mano tėvai nuostabūs, brolis Saulius – auksinis žmogus. Reikėjo laikytis jų, ir būtum gyvenęs. O aš į šoną nuėjau.
– Ar bandėte susisiekti su nužudyto žmogaus šeima? Ką apie juos žinote?
– Tik vėliau sužinojau, kad tas žmogus turėjo žmoną ir dvejų ar trejų metų dukterį.
Mano dukterėčia vėliau mokėsi su ja vienoje mokykloje. Vis sekdavau, kaip tam vaikui sekasi. Siūliau pagalbą, bet ji atsisakė.
Sunku atleisti žmogui, kuris atėmė laimingą vaikystę.
– Kokie jūsų santykiai su savo šeima?
– Per tuos kelis dešimtmečius nė karto nesusipykome, blogo žodžio vieni kitiems nepasakėme. Su motina bendrauju telefonu.
Kai pasimatymų kambarį užtvėrė stiklais, pasakiau jai, kad nebevažiuotų.
Matau, kaip motina kankinasi. Jos nesveiki sąnariai, neišlaiko net telefono ragelio.
