Pirmosios instancijos teismas motiną Ilmą Bogovičienę pripažino kalta nužudžius savo mažametį sūnų formalino injekcijomis ir skyrė šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisme nuteistosios advokatas siekė išteisinimo, tačiau teismas skundą atmetė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas nuteistosios gynėjo kasacinį skundą, nurodė, kad motina, ne kartą leisdama cheminę medžiagą kūdikiui, matydama, kokios pasekmės jo sveikatai kyla tokiai medžiagai patekus į jo organizmą, savo veiksmų nenutraukė ir neatskleidė to kūdikį gydžiusiems gydytojams.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad motina savo vaiką nužudė veikdama netiesiogine tyčia, nes nors ir nesiekė atimti gyvybės, bet nustatytus veiksmus atliko tyčia, suprato, jog jos veiksmai gali sukelti pavojingas pasekmes – kūdikio mirtį, ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. leisdama sūnui į poodį formalino tirpalą kaltinamoji suprato, jog tai ne medikamentas, matė, jog po šios medžiagos injekcijų sūnaus sveikata akivaizdžiai blogėja, po gydymo intensyviosios terapijos skyriuje vaiko sveikatai pagerėjus, motina elgėsi analogiškai, savo veiksmų nenutraukė ir taip sąmoningai leido padariniams atsirasti.
Apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kaltės formos ir rūšies, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog I.Bogovičienė savo kūdikį nužudė veikdama netiesiogine tyčia.
Pažymėtina, kad byloje, remiantis ekspertų paaiškinimais bei ekspertizės akto išvadomis, konstatuota, jog motinai nustatytas Miunhauzeno sindromas ir deleguotasis Miunhauzeno sindromas (asmenybės sutrikimai) nebuvo objektyvi kliūtis jai suprasti savo veiksmų esmę.
Pasak teisėjų kolegijos, įvertinus motinos asmenybės sutrikimus, nors ji ir neturėjo tikslo nužudyti, tačiau suvokė tokių veiksmų pavojingumą gyvybei ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad motinos nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip nužudymas, padarytas netiesiogine tyčia, todėl veiką perkvalifikuoti į neatsargų gyvybės atėmimą nėra teisinio pagrindo.
Kasaciniame skunde taip pat buvo keliamas klausimas dėl įrodymų gavimo būdų. Skunde buvo teigiama, kad gydytojų veiksmai apieškant motinos asmeninius daiktus, paimant rastą skystį ir vėliau perduodant ikiteisminio tyrimo pareigūnams tyrimui buvo neteisėti, todėl gydytojų parodymai neatitinka įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir nuosprendis jais negali būti grindžiamas.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad tokie gydytojų veiksmai atitinka administracinio nusižengimo – smulkios vagystės – požymius, todėl gali būti vertinami kaip neteisėti.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko motina gydėsi ligoninėje, taigi ji buvo pacientė ir privalėjo vykdyti Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme įtvirtintas pareigas (rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais).
„Kilus pagrįstų abejonių, kad vaiko motina, kaip pacientė, savo pareigų nevykdo, savo veiksmais kelia grėsmę savo sveikatai, t. y. sąmoningai save žaloja, buvo patikrinti jos daiktai ir rastas cheminis skystis bei švirkštai. Tokie gydytojų veiksmai, atlikti kitomis aplinkybėmis, galėtų būti laikomi neteisėtais, tačiau, įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad jie atlikti būtinojo reikalingumo sąlygomis.
Pagal Administracinių nusižengimų kodekso 16 straipsnio 1 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.
Gydytojai, slapta apžiūrėdami vaiko motinos turimus daiktus ir paimdami rasto skysčio pavyzdį, veiką, turinčią Administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje nurodyto nusižengimo požymių, padarė siekdami pašalinti vaiko motinos sveikatai ir gydymo įstaigos <...> prestižui gresiantį pavojų, šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad iš vaiko motinos paimtas skystis – formaldehidas – neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir negali būti naudojamas įrodinėjimo procese“, – pažymima nutartyje.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija priėjo prieš išvados, kad abiejų instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus ir nėra pagrindo abejoti teismų išvada dėl įrodymų visumos pakankamumo vaiko motinos kaltumui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo ir nutartį surašė nepažeisdamas įstatymų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.
Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos. Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
