V.Milinio žudikai žinomi, jie nužudė ir A.Ūsą, o žmogžudysčių užsakovų reikia ieškoti Garliavoje. Taip tikina „Lietuvos ryto“ šaltiniai.
Šios dvi bylos esą seniai būtų buvusios baigtos, jei į jų tyrimą nebūtų įsikišusi skandalo įkarštyje atvirai palankumą N.Venckienei demonstravusi Prezidentūra.
Reikia politinės valios
Kol išgalvotos Garliavos pedofilijos istorijos kūrėja N.Venckienė leidžia dienas Čikagos kalėjime, jos bendrininkai Lietuvoje išgirdo nuosprendžius.
Ir nors teismas N.Venckienės ir jos tetos Audronės Skučienės suburtos gaujos nariams buvo gailestingas, V.Milinio nužudymo ir keistoje A.Ūso mirties bylose, jeigu jos kada nors pajudės iš mirties taško, kai kurių nuteistųjų gali laukti ir griežčiausia bausmė.
„Šioms byloms baigti reikia tik noro ir politinės valios, nes įrodymų, kas žudė ir kas užsakė žmogžudystes, surinkta pakankamai“, – tikino „Lietuvos ryto“ pašnekovas, kuris yra susipažinęs su operatyvinėmis ir V.Milinio bei A.Ūso bylomis. Jų tyrimą atliko Kriminalinės policijos biuras bei Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Nieko blogo nenujautė
Kauno apygardos teismo, kuriame teisėja dirbo N.Venckienė, pirmininko Alberto Milinio įsūnis 24 metų Vaidas dingo 2010 metų gruodžio 3-iąją, kai iš savo namų, kuriuose gyveno su drauge, automobiliu išvažiavo pas tėvus.
Pakeliui V.Milinis paskambino ir pranešė atvažiuojantis, tačiau šeima jo nesulaukė nei tą, nei kitą dieną.
Kaune įrengtos kameros paskutinį kartą šį vaikiną užfiksavo vienoje degalinėje. Iš vaizdo įrašų matyti, kad jis nieko bloga nenujautė.
Įsipylęs benzino, atstovėjęs eilėje ir už jį susimokėjęs Vaidas elgėsi ramiai, neatrodė susijaudinęs ar išsigandęs. Tačiau po 15 minučių dingo.
Kas įvyko po to – iki šiol paslaptis net jo tėvams, tačiau, kaip teigė „Lietuvos ryto“ pašnekovas, ne policijos pareigūnams ir Generalinės prokuratūros prokurorams.
Prie namų – vainikas
Manoma, kad V.Milinio vairuojamas automobilis „Subaru“ buvo sustabdytas netoli Ramučių, kuriuose gyvena Miliniai.
Po to jaunuolis buvo laikomas iki šiol nenustatytoje patalpoje, mušamas, kankinamas, o vėliau nušautas.
V.Milinio kūną žudikai paliko jo paties automobilyje Kauno rajone, atokioje pamiškėje netoli Sergeičikų kaimo. Čia jis ir buvo rastas gruodžio 11-osios vidurdienį.
Skausmo prislėgti A.Milinis ir Marija Milinienė tada sakė netgi neįsivaizduojantys, kam galėjo pereiti kelią jų sūnus, ir jo mirties nesiejo nei su Garliavoje prasidėjusiu išgalvotos pedofilijos skandalu, nei su tų pačių metų liepos mėnesį prie savo namų rastu gedulo vainiku ir kečupo, kuris vaizdavo kraują, dėmėmis.
Vėliau vainiką padėjęs asmuo buvo rastas. Tai pasirodę esąs aktyvus Drąsiaus Kedžio ir jo sesers gerbėjas, dalyvavęs visuose giminės rengiamuose piketuose. Tačiau šis vyras nebuvo nuteistas, nes atlikus psichiatrinę ekspertizę paaiškėjo, kad jis nepakaltinamas.
„Įvyko techninė klaida“, – ramiai paaiškino vyras, kai jį sulaikė pareigūnai, ir net neslėpė, kad vainikas buvo skirtas ne A.Miliniui, o jo įsūniui, tačiau jis nežinojo, kad tas jau kurį laiką yra išsikraustęs iš tėvų namų.
Iškart atmetė dvi versijas
Radus V.Milinio kūną tyrėjai iš pradžių norėjo paskelbti, kad jaunuolis nusižudė, tačiau klastoti bylos taip akivaizdžiai nesiryžo – nė vienas savižudis nesugebėtų po mirties kruopščiai išvalyti automobilio, nepalikdamas jame nei pirštų atspaudų, nei kraujo dėmių, nesugebėtų ir nusižudęs įsidėti pistoleto į savo kišenę.
Dėl nužudymo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį netrukus perėmė Generalinė prokuratūra ir visiškai nieko nedarė.
Prokuratūra kategoriškai atsisakė tirti versiją, kad V.Milinis buvo nužudytas kur nors kitur, o ne ten, kur rastas kūnas, ir net nenorėjo girdėti apie tai, kad žmogžudystės ištakų reikia ieškoti Kedžių ir Venckų namuose.
„Vienas prokuroras man yra aiškiai pasakęs, kad versijos, jog mano sūnaus Vaido nužudymas buvo užsakytas Garliavoje, netirs, nes visi, kurie prisiliečia prie garliavinių bylų, skaudžiai nukenčia“, – „Lietuvos rytui“ sakė M.Milinienė.
Įvardijo užsakovą
Moteris rašė ne vieną skundą, prašė bylą perduoti tirti Kauno apygardos prokuratūrai, jos prašymas buvo patenkintas tik po nužudymo praėjus daugiau nei metams, kai aiškintis žmogžudystę „karštais pėdsakais“ jau buvo neįmanoma.
Vis dėlto aiškėja, kad tuo metu, kai policija ir prokuratūra Miliniams aiškino, kad neturi jokių duomenų apie Vaido žudikus, buvo žinomos ne tiktai jų pavardės, bet ir įtariama, kas žmogžudystę užsakė.
Vienas liudytojas tyrėjams papasakojo savo ausimis girdėjęs vieno Kedžių giminės atstovo, kurio pavardė redakcijai žinoma, pokalbį telefonu. Jo metu nedviprasmiškai buvo pasakyta, kad V.Milinį reikia nužudyti.
Būtent po šio pokalbio buvo susisiekta su Kauno nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie susiskambino su Vilniuje gyvenančiais žudikais.
Tie sutiko imtis kruvino darbo, tačiau sekti auką pavedė kauniečiams. Šie kurį laiką stebėjo V.Milinį ir perdavinėjo vilniečiams informaciją. Galiausiai nusprendė veikti.
Nutylėta apie sužalojimus
Pagrobtas V.Milinis kažkur buvo laikomas keturias paras. Visą tą laiką jaunuolis žiauriai kankintas. Tai rodo ekspertų po mirties rasti sužalojimai: kraujas plautyje ir širdaplėvėje, didžiulės mėlynės ant kelių, kurios atsirado nuo ilgo klūpėjimo, sumuštos rankos, žaizdos ant krumplių, kurios greičiausiai atsirado jaunuoliui bandant gintis.
Radus V.Milinio kūną buvo atkreiptas dėmesys ir į smarkiai ištinusią ranką.
Manoma, kad ji galėjo būti sulaužyta, tačiau pomirtinę ekspertizę atlikę ekspertai to net nesiaiškino ir rentgenu netyrė.
Visi V.Miliniui padaryti sužalojimai išvardyti tik ekspertizės aprašomoje dalyje, jos išvadose apie juos neužsimenama.
„Ekspertai rašė tai, ko reikėjo prokurorams. Nuslėpti šių sužalojimų jie negalėjo, tačiau į išvadas neįrašė, nors jose buvo paminėtas randas, kuris liko Vaidui susižeidus jaunystėje“, – sakė „Lietuvos ryto“ pašnekovas.
Žudikai panikavo dėl mašinos
Tuo metu, kai buvo nužudytas V.Milinis, asmenys, kurie, kaip įtariama, įvykdė šį nusikaltimą, buvo Vilniaus policijos akiratyje – pareigūnai klausėsi jų pokalbių.
Iš jų galima suprasti, kad po V.Milinio nužudymo žudikai buvo smarkiai supanikavę – ne dėl to, ką padarė, bet dėl to, kad negalėjo atsikratyti automobilio, kuriuo važiavo į Kauną.
Automobilis buvo senas, sunkiai užsivedantis, tačiau juo rūpintasi lyg nauju – vilniečiai spaudė savo bendrininkus iš Kauno pasirūpinti, kad mašina būtų išvežta į užsienį.
Manoma, kad vilniečiai norėjo kuo greičiau atsikratyti automobilio, nes jame galėjo būti ne tik jų pačių, bet V.Milinio DNR bei kraujo dėmių.
Kelią parodė telefonas
Ekspertai nustatė, kad V.Milinis buvo nužudytas gruodžio 7-ąją, antradienį, ir, kaip manoma, tą pačią dieną pervežtas į tą vietą, kurioje ir buvo rastas.
Sutapimas ar ne, tačiau policija tik po V.Milinio nužudymo prisijungė prie jo mobiliojo telefono norėdama pasiklausyti. Tai buvo padaryta trečiadienį apie 17 val., o praėjus vos kelioms valandoms, ketvirtadienį, apie 11 val. iš šio telefono atskriejo trumpas signalas – kažkas telefoną įjungė kelioms sekundėms ir vėl išjungė.
Žudikams kažkodėl buvo svarbu, kad kūnas būtų rastas. Supratę, kad žiemą užsnigto automobilio niekas gali nerasti iki pavasario, jie patys nusprendė paspartinti šį reikalą.
Nors signalas buvo labai trumpas, pavyko nustatyti, kad jis sklinda iš Karmėlavos ir Ramučių apylinkių, – jose po dviejų parų ir buvo aptiktas automobilyje paliktas Vaido kūnas.
Automobilis buvo švariai išvalytas, jo stogo liukas atidarytas. Per savaitę mašina naudotasi nebuvo, jos bake buvo likęs visas benzinas, kurį prieš mirtį pirko V.Milinis.
Viską kruopščiai suplanavo
Iš operatyvinėje byloje esančių pokalbių galima suprasti, jog A.Ūsą 2010 metų birželio 13 dieną nužudė tie patys asmenys kaip ir V.Milinį, nors prokuratūra niekada nepripažino šio nusikaltimo ir jį vertino kaip nelaimingą atsitikimą.
Oficialiai prokuratūra pranešė, kad į savo pažįstamo Gintaro Bašinsko sodybą savaitgaliui paviešėti atvykęs 35 metų A.Ūsas neblaivus važinėjo keturračiu, netyčia nuvažiavo į pakelės griovį, kuriame buvo keli centimetrai vandens, nulipęs nuo motociklo paslydo ant žolių, griuvo ir nuskendo.
Apie ant jo kūno rastus sužalojimus prokuratūra nutylėjo, kaip ir tai, jog į Alytaus rajono Eigirdonių kaimą atvykęs A.Ūsas buvo persekiojamas dvi dienas iš eilės.
Pastebėtas D.Kedžio draugas
Šeštadienį A.Ūso žudikai į Butrimonių apylinkes atvažiavo automobiliu ir ilgai po jas važinėjosi, o sekmadienį atvyko motociklu ir ėmė persekioti keturračiu važiuojantį A.Ūsą.
Teigiama, kad šeštadienį kartu su žudikais buvo atvykęs ir geras D.Kedžio draugas, už pagalbą jam rengiantis Violetos Naruševičienės ir Jono Furmanavičiaus nužudymui aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme nuteistas Raimundas Ivanauskas.
Šis kaunietis buvo paliktas Butrimonių degalinėje laukti, kur jį vaikštinėjantį matė vienas liudytojas.
Vyras tai yra paliudijęs prokurorams, jo žodžius patvirtino pats R.Ivanauskas – jis paaiškino degalinėje atsidūręs atsitiktinai, grįždamas iš gastrolių su Kauno valstybiniu choru, kuriame dainavo.
Ar tądien tikrai buvo choro koncertas ir jo dalyviai buvo sustoję degalinėje, tyrėjai net nesiaiškino.
Ant kūno paliko mėlynių
Manoma, kad A.Ūsas ne iškart pastebėjo savo seklius, nes šalmas ir keturračio skleidžiamas triukšmas neleido jam iškart išgirsti persekiotojų.
Juos pamatęs bandė sprukti, važiavo nelygiai – tai patvirtino ir keli liudytojai.
A.Ūsui nesuvaldžius keturračio ir įvažiavus juo į pakelės balą, prie jo prišoko žudikai, palikdami pirštų įspaudus ant kauniečio žastų, nutempė nuo transporto priemonės, nuplėšė šalmą, pargriovė vyrą ant pilvo ir ėmė skandinti.
Iš sužalojimų matyti, kad vienas jų atsisėdo A.Ūsui ant nugaros, tai rodo ant jo juosmens likusios žudiko kelių įspaustos mėlynės, kitas nardino jo galvą.
A.Ūsas žudikams priešinosi, tai liudija trūkę kaklo raumenys, tačiau vienas kovoti su dviem treniruotais, sportiškais vyrais, užsiimančiais boksu ir daug laiko praleidžiančiais sporto salėje, nesugebėjo.
Palikę A.Ūso kūną vandenyje žudikai grįžo prie jo keturračio ir kaip trofėjų pasiėmė vieną iš dviejų degtinės butelių. Alkoholį A.Ūsas pirko kaimo parduotuvėje likus nedaug laiko iki savo mirties.
Išgerti degtinės A.Ūsas nespėjo. Nors jo kraujyje rastos daugiau kaip trys promilės alkoholio, skrandyje jo nebuvo – aptikti tik naminio maisto likučiai, alkoholio kvapo nebuvo.
Nužudymas virto nelaime
A.Ūso kūną vietos gyventojai surado apie 15 val. 30 min. Šalia jo stovėjo keturratis su vis dar veikiančiu varikliu.
Turbūt daug kas nežino, kad A.Ūso kūnas iškart buvo nuvežtas į ekspertizę Kaune.
Šio miesto ekspertai, vos pamatę lavoną, iš karto pasakė, kad vyras nužudytas, bet atlikti skrodimo jiems neleista.
Buvo gautas nurodymas kūną paimti ir išvežti į Vilnių, kuriame nužudymas iškart virto nelaimingu atsitikimu, o ant A.Ūso kūno rasti sužalojimai aprašyti tik kūno apžiūros apraše, bet ne ekspertizės išvadose.
Jose įrašytas adatos dūris nuo rytą suleisto vitamino C, bet, kaip ir V.Milinio atveju, nepaminėti jokie kiti sužalojimai.
Prezidentūra liepė tylėti
Pasak „Lietuvos ryto“ pašnekovo, teisėsaugininkams visi šie faktai gerai žinomi, bet slepiami, o kai kurie įrodymai iš viso buvo sunaikinti. Iš operatyvinės bylos dingo trijų dienų įtariamų žudikų pokalbių įrašai, kurie buvo daryti A.Ūso mirties savaitgalį.
„Jie nėra reikšmingi“, – kvailai pasiteisino juos sunaikinę pareigūnai, byloje palikę daugybę nereikšmingesnių ir niekam neįdomesnių pokalbių.
Su operatyvinių bylų duomenimis ikiteisminį tyrimą dėl V.Milinio nužudymo atliekantiems Kauno apygardos prokurorams susipažinti neleidžiama, todėl jie atsidūrė aklavietėje ir bylą sustabdė.
Paklaustas, kodėl V.Milinio ir A.Ūso nužudymas netiriamas, o surinkti įrodymai slepiami, pašnekovas mostelėjo į S.Daukanto aikštės pusę – taip liepė Prezidentūra ir kai kurie politikai, kurių vienas Garliavos skandalo įkarštyje ragino nestovėti po medžiu ir garsiai aptarinėjo neva suplėšytas mergaičių išanges, tačiau vėliau apsimetė, kad su šia istorija neturi nieko bendra, ir net pradėjo grasinti teismais apie tai rašiusiems žurnalistams.
„Prezidentūra nuo pat pirmos dienos kišosi į Garliavos bylas, apie tai jau prisipažino ir patys prokurorai. Buvo liepta slėpti informaciją, nieko netirti, nes paaiškėjus teisybei kai kam būtų labai gėda prisipažinti, kad tiek laiko buvo žmogžudysčių užsakovų pusėje“, – neabejojo „Lietuvos ryto“ pašnekovas.
Ilgai nagrinėtoje byloje – nuosprendis
Tirdami išgalvotos pedofilijos bylą Garliavoje pareigūnai nustatė, kad N.Venckienė ir jos teta Audronė Skučienė buvo subūrusios nusikalstamą grupuotę, kurios narių pagrindinis darbas buvo rinkti informaciją apie Venckams ir Kedžiams neįtikusius žmones.
Pusketvirtų metų šią bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas aštuonis grupuotės narius užvakar pripažino kaltais dėl įvairių nusikaltimų.
Griežčiausia bausmė skirta nusikalstamą grupę subūrusiai ir jai vadovavusiai kirpėjai A.Skučienei (nuotr.). Už šmeižtą, neteisėtą informacijos rinkimą, piktnaudžiavimą organizuotoje grupėje jai skirta 2 metų ir 6 mėnesių bausmė, bet jos vykdymas atidėtas 2 metams.
Teismas buvo gailestingas Seimo nario padėjėja dirbusiai Ramintai Baltuškienei. Ji pripažinta kalta dėl piktnaudžiavimo ir trukdymo valstybės pareigūno veiklai ir jai skirtas 1 metų laisvės apribojimas.
Gediminas Aidukas ir Darius Kaminickas už žmonių sekimą turės sumokėti po 3012 eurų baudas. Už tokį pat nusikaltimą nuteisti ir buvęs policininkas Gintaras Banaitis bei jo žmona Violeta Banaitienė. Jie turės sumokėti atitinkamai 3766 eurų ir 3389 eurų baudas.
Neteisėtai informaciją rinkęs ir antstolei grasinęs Andrejus Lobovas nuteistas 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, o jo draugas Renaldas Ščiglinskas privalės sumokėti 3766 eurų baudą.
Tatjana Borovec, Rimantas Rinkevičius ir gaują teisėsaugininkams išdavęs Vitalijus Keršis buvo išteisinti.
Kaltais pripažinti gaujos nariai nukentėjusiesiems taip pat turės sumokėti 17 tūkstančių eurų neturtinei žalai atlyginti.
Ši byla buvo pradėta 2011 metais, po to kai M.Milinienė parašė pareiškimą policijai siekdama išsiaiškinti, kodėl jos nužudytas sūnus vadinamas pedofilu Aidu, kurio esą ieškojo, bet taip ir nerado D.Kedys.
Į apklausą iškviestas V.Keršis net neketino prisipažinti dėl svetimų nusikaltimų ir iškart išklojo apie Garliavoje susibūrusią gaują, kuriai vadovavo N.Venckienė su A.Skučiene.
Gauja turėjo savo kasą, nurodymus, ką sekti patvoryje budintiems žmonėms perdavinėjo A.Skučienė, kuri būsimų aukų sąrašą aptardavo su savo dukterėčia N.Venckiene.
Garliavinių akiratyje buvo atsidūrę N.Venckienės nemalonę dėl nepalankių sprendimų užsitraukę teisėjai ar D.Kedžio šeimos narių persekiotą L.Stankūnienę ir A.Ūsą gynę advokatai.
Tarp sekamųjų taip pat buvo atsidūrę Aukščiausiojo teismo teisėjas Armanas Abramavičius, advokatai Loreta Kraujutaitienė, Gintaras Černiauskas ir Mindaugas Vasiliauskas, antstolė Sonata Vaicekauskienė, restorano „Žemyn upe“ vadovė Nomeda Vilpišauskienė.
