Daugybė versijų, pasiteisinimų ir eksperimentų. Taip kone penkerius metus policijoje ir teismuose vyko kompozitoriaus T.Dobrovolskio žudiko paieškos.
Vakar Aukščiausiasis teismas paskelbė, kad 2014-ųjų Kūčių išvakarėse kompozitorių ir muzikantą nužudė 26 metų studentas Karolis Pociūnas.
Prie Vilniaus senamiestyje veikusio baro T.Dobrovolskis, kuriam iki 48-ojo gimtadienio buvo likusios kelios dienos, buvo nudurtas skėčiu į akį.
K.Pociūnui skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Tokį sprendimą antradienį priėmęs Aukščiausiasis teismas patvirtino tai, ką jau buvo nusprendę šią istoriją išnagrinėję Vilniaus apygardos ir Apeliacinis teismai.
Aukščiausiasis teismas atmetė ir lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis nuteistų muštynių dalyvių Skirmanto Jankausko, Pauliaus Leščinsko ir Edgaro Petraševičiaus skundus.
Kai Aukščiausiasis teismas skelbė šį sprendimą, nužudytojo T.Dobrovolskio motina 73 metų Angelė Šakalienė jaudinosi, tačiau jautėsi geriau nei ankstesniuose teismuose. Į ją iš kitos salės pusės nebežiūrėjo trylika vyrų.
„Anksčiau kaskart į mane žvelgdavo šeši teisiamieji ir septyni jų advokatai, o jų žvilgsniai lyg sakė: „Ko tu, moterėle, čia nori?“ – prisiminė A.Šakalienė.
Išklausyti Aukščiausiojo teismo sprendimo nė vienas jų nebeatėjo, o A.Šakalienė iš teismo salės išėjo lyg nugalėtoja.
Apie tai, ką teko patirti per penkerius metus, aktorė ir režisierė papasakojo „Lietuvos rytui“.
– Išgirdote galutinį teismo sprendimą. Su kokiomis nuotaikomis išėjote iš teismo salės?
– Išeinu su palengvėjimu ir manau, kad tai jau tikrai galutinis nuosprendis.
Galiu tik pasidžiaugti, kad visų instancijų teismai buvo vieningi. Jaučiuosi labai dėkinga visiems teisėjams, prokurorams ir advokatams, kurie mus palaikė šioje sunkioje byloje. Žinoma, labai padėjo ir viešumas.
Nežinau, ar tie šeši vyrai ko nors pasimokė iš šios istorijos, – jiems dabar turbūt tiesiog gaila tik savęs.
Džiaugiuosi ir viliuosi, kad dabar mano sūnus kapuose galės ilsėtis ramybėje, nes pagaliau buvo apgintas Lietuvos teismų.
Situacija, su kuria mums teko susidurti, – be galo skaudi ir baisi, bet visiems, kam teks išgyventi ką nors panašaus, linkiu niekada nenuleisti rankų ir kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Žinoma, jeigu yra jėgų.
Po ilgos kovos galėsiu pailsėti ir aš. Tai buvo penkeri kančių, nuovargio, įtampos, drebėjimo ir baimės metai.
Tie metai tikrai buvo labai sunkūs ir skaudūs, todėl dabar galiu tik pasidžiaugti, kad sulaukiau pabaigos, nes atlaikyti šią tragediją ir po to vykusius teismus buvo labai sunku.
– Apeliacinio teismo nuosprendį K.Pociūnas ir jo bendrininkai išgirdo praėjusių metų liepą. Gal per tą laiką jie atlygino bent dalį žalos, o gal sulaukėte bent jų atsiprašymo?
– Man yra priteisti 25 tūkst. eurų neturtinės žalos ir 2 tūkst. eurų turtinės žalos.
Nuo Apeliacinio teismo sprendimo per pusę metų man yra pervesti 6 eurai.
Aš juokiuosi iš tokio žalos atlyginimo, nes žinau, kad man niekas niekada nieko neatlygins.
Kita vertus, jei kas pusę metų jis man perves po 6 eurus, tai per 10 metų gal gausiu bent 60 eurų.
Tiek to, aš jau sena, bet pinigai reikalingi mano anūkams ir marčiai, kuriai reikia vaikus užauginti. Jiems tai būtų labai didelė parama.
– Kaip dabar gyvena Tomo šeima?
– Per tą laiką spėjo užaugti ir jo vaikai. Kai neteko tėvo, jauniausia mergaitė buvo trečiokė, dabar ji jau tikra panelė, lanko dailės mokyklą.
Vyriausiasis sūnus jau pilnametis, dirba Vokietijoje. Kitas tęsia tėvo pradėtą kelią – įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mušamųjų klasę.
Marti Akvilė rūpinasi vaikais, kaip jai ir priklauso. Skaudu, kad tokia jauna moteris liko našlė.
Gyvenime nėra taip paprasta susirasti sau draugą ir pagalbininką, o vienatvė sunki kiekvienam.
Didelė mano gyvenimo dalis persikėlė į kapines.
Prie sūnaus kapo buvau ir nuosprendžio išvakarėse. Kaskart mintimis su juo pasikalbu, apžiūriu, kas aplink pasikeitė, kokių naujų vardų atsirado. Visi mane jau ten pažįsta.
– Laisvės atėmimo bausmė skirta vienam nuteistajam, kaip manote, ar pasimokys likusieji laisvėje?
– Bet kokio jų dėmesio parodymas mus dar kažkiek suvirpintų. Tai būtų ženklas, kad ir jie dar ką nors jaučia, tačiau ketverius metus teismuose jie sėdėjo visiškai šaltais veidais. Tai rodo, kad niekas nepasikeitė, – kokie jie buvo, tokie liks ir toliau.
Tikiuosi, kad K.Pociūnas iš kalėjimo neišeis pirma laiko, ir gaus labai žiaurią gyvenimo pamoką.
Norėčiau, kad tai būtų pamoka ir kitiems.
Negalima užpulti žmonių, jų daužyti, o po to apsimesti, kad nieko nebuvo. Kaip galima ketverius metus šmeižti mano sūnų, kalbėti, kad jis buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino gerbėjas, nors to nebuvo.
Apšmeižti mirusį žmogų? Žiauru, bet jeigu gali išbadyti akis, tai kodėl gi neapšmeižus?
Čia gi dar paprasčiau. Visą tą laiką aš ir pati nesijaučiau saugi, man kildavo visokių minčių, bet štai tebestoviu priešais jus.
– Jums, menininkų šeimos atstovams, ilgą laiką teko vaikščioti po teismus. Kokį įspūdį paliko Lietuvos teisės sistema?
– Tarp teisiamųjų buvo vienas teisininkas – S.Jankauskas. Jo elgesys, bandymas vaizduoti nekaltą ir begalinis advokatų gynimas mane tikrai sukrėtė.
Aš visada maniau, kad teisininkas negali kalbėti bet ko, o kai su tuo susidūriau, tikrai pamaniau, kad iš tos bylos nieko gero nebus.
Sunkiausi buvo pirmieji dveji metai, kol vyko ikiteisminis tyrimas.
Pareigūnai mums neteikė jokios informacijos, mes nieko nežinojome, o jie turėjo dvejus metus, kad sustyguotų savo bylą.
Per tiek laiko jie galėjo susitarti, pasirepetuoti, meluoti, viską suderinti su advokatais. Per dvejus metus galima sukurti ką tik nori, o po to ramiai sėdėti teisme ir stebėti, kas vyksta.
Per tuos dvejus metus S.Jankauskas baigė teisės studijas ir tapo teisininku.
Jo gynėjai priekaištavo, kad dėl pareikštų kaltinimų jis negalįs dirbti advokato padėjėju.
Dar iki nuosprendžio man atrodė baisu, kad toks žmogus gali būti įtariamasis. Juk tai žmogus, kuris išmano įstatymus ir žino, kaip juos apeiti.
Ką pasako jų elgesys, sėdėjimas baruose, gėrimas? Kūčių naktį jie paliko žmogų kraujo klane ir, neiškvietę nei policijos, nei greitosios, šaltais veidais išėjo į kitą restoraną gerti. Subadė, sudaužė ir paliko – dvėsk. Tokio elgesio aš nesuprasiu niekada.
– Nuo pat tyrimo pradžios buvo kalbama, kad jūsų sūnus žuvo atsitiktinai – netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.
– O jie atsidūrė laiku ir vietoje? Iš kažkokių restoranų naktį sulėkė padavėjai ir, nieko nežinodami, puolė spardyti, daužyti, žudyti nepažįstamų žmonių. Jiems buvo visiškai vis tiek – kas stovėjo gatvėje, tuos ir suspardė.
Kažkuris jų teisinosi, esą šis baras – prastos reputacijos vieta, tačiau kodėl atsidūręs netinkamoje vietoje pats turi elgtis netinkamai?
Kokio žvėries jėga reikia trenkti į galvą, kad išdurtum žmogui akį? Žmogui, kurio nesi nei matęs, nei girdėjęs, nei pažįsti.
Žiaurūs laikai, žiaurūs žmonės ir žiaurus jaunimas, su kuriuo man teko susidurti.
