„Auka tu, gausi plyta per galvą“, „sudeginsiu tave“, „pamatysi, kas tau bus“, – tokių ir panašių grasinimų, žinučių su nufotografuotais grėsmingais ginklais vienos solidžios sostinės įmonės vadybininkė Aušra Š. kasdien sulaukia jau daugiau kaip keturi mėnesiai.
Nors grasintojui – žinomos Kauno teisėjos Jolantos Medvedevienės sūnui Andriui – prokuratūra yra uždraudusi bendrauti ir prisiartinti prie šios merginos, jam tai – nė motais.
Išsigandusi dėl savo saugumo mergina net pasisamdė apsaugininkus, tačiau ir tai neatbaidė A.Medvedevo nuo kasdienio persekiojimo.
„Tragedija gali įvykti kiekvieną dieną, tačiau policija, atrodo, aktyvesnių veiksmų ketina imtis tik tada, kai aš būsiu sužalota ar nužudyta“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Aušra Š.
– Kodėl esate įsitikinusi, kad iki nelaimės – vienas žingsnis? Gal vaikinas tik nori jus susigrąžinti?
– Su Andriumi draugavau devynis mėnesius, tačiau dėl jo nevaldomo charakterio išsiskyrėme.
Gegužę po dar vieno Andriaus pykčio priepuolio, kai jis griebėsi peilio, man paskambino viena sveikatos specialistė ir paragino pasisaugoti ir pasirūpinti savo saugumu.
Iškart po šio skambučio išvažiavau į Kybartus, tačiau jis atsekė iš paskos – naktį beldėsi į vietinių žmonių langus, klausinėjo, kur aš galiu būti apsistojusi.
Dėl saugumo dviem savaitėms buvau išvykusi į užsienį.
Visą tą laiką jis nuolat skambino man ir mano mamai, grasino sudeginti namus, nupjauti galvą. Kai po dviejų savaičių grįžau namo, pakraupau laiptinėje išvydusi manęs laukiantį A.Medvedevą.
Paaiškėjo, kad jis išsinuomojo butą tame pačiame name, kur ir aš gyvenu.
Taip jis ėmė mane nuolat persekioti – sekdavo nuo namų iki darbo ir atgal, trukdydavo įsėsti į automobilį, praeiti, atiminėdavo daiktus. O skambindavo man šimtus kartų, dieną naktį siuntinėjo bauginančias žinutes.
Kartais sutikęs mane įkišdavo ranką po striuke tarsi ketindamas išsitraukti ginklą.
Gyvenimas virto košmaru. Ne juokais išsigandusi dėl savo saugumo liepos mėnesį nutariau kreiptis į policiją.
Parašiau, kad grasinama mane nužudyti, kad baiminuosi dėl savo gyvybės.
– Ar policijos pareigūnai ėmėsi veiksmų?
– Ne. Jie net nenorėjo priimti mano pareiškimo, nuolat klausinėjo, kokius sužalojimus patyriau ir ar turiu ekspertų išvadas.
Vis leisdavo suprasti, kad tyrimą bus galima pradėti, kai būsiu sužalota.
– Gal dėl tokio pareigūnų abejingumo ir pasisamdėte advokatą?
– Taip. Aš pareiškimą buvau surašiusi paprastai, buitiškai. O advokatas visą mano istoriją įvilko į teisinę kalbą.
Tyrėjai norėjo, kad būčiau buvusi sužalota, – prie pareiškimo pridėjome ir nuotraukas, kuriose užfiksuotos žymės, likusios nuo jo įkandimo.
– Ar po šio papildomo pareiškimo tyrimas pajudėjo?
– Ne. Beveik tris mėnesius išvis nieko nevyko. Kai aš arba advokatas imdavome klausinėti, kodėl niekas nedaroma, ramiu balsu būdavo atsakoma, kad nepaskirta tyrėja.
Buvo ir graudu, ir baisu – mane bet kurią dieną gali sužaloti ar net nužudyti paklaikęs persekiotojas, o jie neranda tyrėjos.
Tik rugsėjo pabaigoje, kai buvo paskirta tyrėja, imtasi kažkokių veiksmų.
Manau, kad jeigu nebūčiau turėjusi finansinių galimybių pasisamdyti advokato, net ir to nebūčiau pasiekusi.
– Kaip reagavo jūsų buvęs draugas, kai sužinojo, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas?
– Jis pareiškė, kad aš nieko nepasieksiu, nes jo motina teisėja esą jau buvo nuėjusi pas generalinį prokurorą ir viską suderino. „Kur tu matei, kad būtų nubaustas teisėjos sūnus?“ – taip jis nuolat kartojo.
– Tačiau įtarimai ir kardomoji priemonė vis dėlto jam buvo paskirti?
– Taip. Spalio 4 dieną jam buvo pareikšti įtarimai, jis įpareigotas nebendrauti ir neieškoti ryšių su manimi. A.Medvedevas taip pat buvo įspėtas, kad jei nesilaikys šių reikalavimų, kardomoji priemonė gali būti sugriežtinta.
– Ir tai jį apramino?
– Gal savaitei. Vėliau grasinimai dar labiau suaktyvėjo. Dėl mano saugumo į butą atsikraustė tėvas, vėliau aš net buvau priversta nusisamdyti apsaugą, kad galėčiau ramiai nuvykti į darbą ir grįžti namo.
– Ar nebandėte imtis kitų priemonių? Gal kreipėtės į savo persekiotojo motiną – Regionų apygardos administracinio teismo teisėją?
– Taip. Aš jai persiųsdavau daugumą jos sūnaus man atsiųstų grasinimų, prašiau, kad ji imtųsi kokių nors priemonių sutramdyti savo vaiką. Tačiau ji pareiškė nieko negalinti padaryti, nes jos sūnus – suaugęs žmogus.
– Sakėte, kad persekiojami buvo ir jūsų draugai bei bendradarbiai?
– Taip. Jis kažkokiu būdu gavo mano telefono pokalbių išklotines ir ėmė skambinėti, rašinėti SMS žinutes visiems, su kuriais bendravau. Jis siuntė mano fotografijas, skleidė apie mane šmeižikišką informaciją.
Nuolat skambino mano vadovui ir reikalaudavo, kad būčiau atleista iš darbo, grasino fiziškai susidoroti su mano bendradarbėmis.
– Kaip jam pavyko gauti tas išklotines? Juk tai nėra viešai prieinama informacija.
– Įtariama, kad jam tokią informaciją galėjo suteikti vienos telekomunikacijų bendrovės darbuotojai. Aš kreipiausi į šią bendrovę, tačiau gavau atsakymą, kad informaciją galės pateikti tik bylą tiriantiems pareigūnams, jeigu jie to oficialiai pageidaus.
Kadangi telefono abonentas priklauso mano darbovietei, ji kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją dėl galimo pažeidimo.
Terorizuotojas stojo prieš teismą
Panaši istorija Panevėžio rajono gyventoją 27-erių Tadą Drižį (nuotr.) atvedė į teisiamųjų suolą. Jis teisiamas už buvusios mylimosios terorizavimą.
Jaunas vyras po sudėtingų santykių nesusitaikė su merginos pasiūlytomis skyrybomis ir, anot nukentėjusiosios, pradėjo košmarišką jos persekiojimą. Tai trunka jau metus.
„Man grasino, kad užbetonuos gyvą, užkapos arba suskaldys galvą“, – teisme teigė 25 metų Laura Šimeliūnaitė.
Mergina iki šiol nesijaučia saugi – baugu vienai eiti iš darbo, tad ją visada pasitinka tėvai. „Baisu, nes nežinai, kada jis pasirodys ir ko iš jo tikėtis“, – baimės neslėpė panevėžietė.
Merginos teigimu, net ir pareigūnams iškėlus bylą ji neatsikratė buvusio mylimojo persekiojimo.
Jaunas vyras sekdavo, kai ji eidavo į darbą ar kur nors kitur. Mergina mano, kad T.Drižys siekia sukelti jai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą.
Panevėžietė teigė ne kartą svarsčiusi, kodėl taip nutiko: „Galbūt užgauta jo savimeilė, kad jam neatleidau ir palikau. Turbūt manė, kad paskutinis žodis turi būti jo, o ne mano.“
Teisme T.Drižys nebuvo kalbus: „Galiu pasakyti tik tiek, kad tai – šmeižtas ir absurdas.“
Parodymus davusi smulkutė nukentėjusioji teigė, kad šiuo metu su teisiamuoju negyvena. Ji pasakojo, kad su dabar jau buvusiu gyvenimo draugu susipažino prieš 8 metus. Kurį laiką jie draugavo, o pastaruosius ketverius metus gyveno kartu.
Poros santykiuose buvo visko: ir meilės, ir pykčio, o maždaug prieš 2 metus santykiai atšalo. Nukentėjėlės teigimu, dar prieš pusantrų metų ji bandė iškraustyti teisiamąjį, bet vėliau abu susitaikė.
Naujas išbandymas poros laukė praėjusių metų vasaros pradžioje. Merginos teigimu, draugystę išardė draugo neištikimybė.
Pasukę skirtingais keliais jie pasidalijo turtą. Notaras patvirtino, kad jie vienas kitam neturi pretenzijų.
Mergina sakė, kad už buto remontą ir įsigytus baldus buvusiam draugui sumokėjo 3,2 tūkst. eurų. Pinigų jai davė tėvai.
Panevėžietei įstrigo notaro biure T.Drižio ištarti žodžiai: „Neduok Dieve, jei kam nors pasakysi, kad davei pinigų, tuomet viskas bus anuliuota.“
Panevėžietės pareiškimą policija tyrė nenoriai. Iki šiol L.Šimeliūnaitė prisimena iš tyrėjų lūpų nuskambėjusį patarimą: lauk, kol grasintojui nusibos, nes paprastai iš šimto grasinimų tik vienas būna įvykdomas.
„Bet iš kur žinoti, ar tavo atvejis ir nebus tas vienas iš šimto?“ – apmaudo neslėpė mergina.
Ji teigė pasiūliusi pareigūnams išklausyti išsaugotus telefono pokalbių įrašus, tačiau jie jų nesudomino.
Tik tada, kai apie šią istoriją parašė laikraštis, policija ėmėsi rimčiau tirti grasinimus.
