Mylimojo netekusią merginą pasiglemžė sunki liga, kuriai, manoma, įtakos turėjo ir didžiulis stresas.
Gintarė jį patyrė matydama, kaip Aivaras kankinasi nuo dusulio priepuolių, bei po jo mirties bylinėdamasi teisme su buvusiu darbdaviu dėl žalos atlyginimo, kuris kratėsi kaltės ir mėgino išsisukti nuo atsakomybės. Posėdžių lankymas, gilinimasis į bylą papildomai rijo nervus – mergina mirė, dar nesibaigus civilinės bylos svarstymui.
Be to, Gintarės pečius prislėgė sunki būsto paskolos našta, kuria anksčiau ji dalinosi su Aivaru.
Jauno kauniečio neišgelbėjo net dvi plaučių persodinimo operacijos. Po jo mirties paaiškėjo, kad sunkiai serga ir mergina.
Liga sugraužė Gintarę per nepilnus metus – ji buvo nustatyta praėjusių metų pavasarį, o merginos širdis sustojo gruodį. Mylimieji mirė skirtingais metais, tačiau beveik tą pačią dieną: A.Petrošius – 2015 metų gruodžio 11-ąją, o Gintarė – 2017-ųjų gruodžio 7-ąją.
Vykstant civiliniam procesui dėl žalos atlyginimo, prasidėjo ir baudžiamosios bylos svarstymas. Kauno apylinkės teismas ją atvertė ketvirtadienį. Kaltinimai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų pareikšti „Akvasanitos“ direktoriui 53 metų Svajūnui Jonikai.
Kenksmingos medžiagos surijo ne tik A.Petrošiaus, bet ir kito „Akvasanitoje“ kriaukles liejusio jauno vyro Mindaugo Sebecko sveikatą, jo gyvybei šiuo metu iškilęs pavojus. Baudžiamojoje byloje M.Sebeckas, kaip ir Aivaro artimieji, yra pripažinti nukentėjusiais.
Abu vyrai susirgo itin reta, nepagydoma profesine liga – lėtine plaučių silikoze, pasireiškusia sunkiomis komplikacijomis. Jie kvėpavo dulkėmis, kurių sudėtyje yra silicio – buvo paveikti silicio dioksido. Prokurorai neprisimena kito atvejo Lietuvoje, kad dėl šios ligos sukeltų pasekmių būtų teisiamas darbdavys.
Taupė sveikatos sąskaita
– Kokiomis sąlygomis dirbo jūsų brolis?, – naujienų portalas lrytas.lt ketvirtadienį pasiteiravo A.Petrošiaus sesers D.Mušenkovos.
– Toks mirties atvejis Lietuvoje yra pirmas. Buvo įkurta įmonė, kraunamas pelnas, tačiau tinkamomis apsaugos priemonėmis darbuotojams nepasirūpinta. Vyrai kibirais sėmė kvarcinį smėlį – po cechą pasklisdavo neapsakomai didelis kiekis dulkių.
Smėlis buvo labai smulkus, o tos dalelės ir kėlė didžiausią pavojų sveikatai, gyvybei.
Bendrovė taupė žmonių sąskaita. Brolis ir jo bendradarbiai gaudavo kažkokias veido kaukes, bet jos nebuvo skirtos apsaugoti nuo kvarco dalelių patekimo į organizmą.
Tyrimo metu nematėme nė vieno dokumento, kad gamykloje būtų atliekami kenksmingumo lygio matavimai.
Iki tragedijos dokumentuose „Akvasanita“ figūravo kaip prekybos, o ne gamybos įmonė.
Didelių abejonių kelia ir vėdinimo lygis – kad būtų išlieta kriauklė, patalpoje turi būti šilta. Galbūt ventiliacija iš viso buvo išjungiama.
Sunku suvokti, kad XXI amžiuje gali vykti tokie dalykai.
– Kokių žingsnių ėmėsi šeima sužinojusi, kad Aivaras susirgo sunkia profesinės ligos forma?
– Pirmiausiai jis kreipėsi raštu į darbdavį, prašydamas pagalbos. Domėjomės, kur jį gydyti, ar užsienyje galima atlikti transplantaciją.
Buvo daug susirašinėjimų, bet bendrovė nekreipė dėmesio į šiuos prašymus. Gal administracija nesitikėjo tokios baigties. Kai Aivaras dar pajėgė, nuvyko į įmonę. Jis išgirdo tokius žodžius: „Truputį pakosėsi, ir praeis“.
Patyrė baisias kančias
– Kaip vystėsi liga? Ką teko ištverti jūsų broliui, jo mylimajai Gintarei, artimiesiems?
– Aivaras iš ligoninių beveik neišėjo nuo 2015-ųjų vasario. Būklė blogėjo greitai – tų pačių metų gegužę paėmus biopsiją jam nustatyta ūminė plaučių silikozė, o liepą jį į sanatoriją vežėme jau su deguonies balionu.
Iš pradžių brolis dar turėjo jėgų vaikščioti, o paskui jau buvo priverstas atgulti į lovą.
Mano brolis siaubingai kankinosi – nežinau, ar jo darbdavys, matydamas tokioje būklėje sau artimą žmogų, galėtų ištverti. Kasdien slaugėme Aivarą, nes jis pats nepajėgė net išlipti iš lovos.
Ilgą laiką jis buvo ligoninėje, paskui buvo perkeltas į namus – jiedu su Gintarė buvo įsigiję būstą už paskolą. Mes, tėvai, brolis Aurimas, ir aš kasdien lankėme Aivarą, visi juo rūpinomės.
Brolis buvo prikaustytas prie didelio deguonies aparato, jis kosėjo, be perstojo kamavo dusulys. Nemoku net apsakyti, kokie kraupūs buvo vaizdai.
– Praėjus beveik dviem metams, įvyko dar viena tragedija – užgeso Gintarė.
– Jiedu gyveno kartu ir be galo vienas kitą mylėjo. Iki Aivaro ligos Gintarė nesirgo, liga jai buvo nustatyta praėjus beveik pusantrų metų nuo jo mirties.
Mergina patyrė didžiulį stresą, rūpinosi juo ir dieną, ir naktį, matė, kaip jis kankinasi. Aivaro mirtis ją siaubingai prislėgė.
Gintarei daug nervų kainavo ir civilinė byla dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje darbdavys vengė atsakomybės.
Šios bylos nagrinėjimas žemiausioje teismo instancijoje truko maždaug metus, o sprendimas buvo priimtas prieš du mėnesius – mergina mirė dar nesibaigus jos svarstymui.
Mes visi pateikėme civilinį ieškinį „Akvasanitai“ ir laimėjome bylą – tėvams, broliui ir man iš bendrovės buvo priteista bendra 77 tūkst. eurų dydžio neturtinė žala.
Dar 17 tūkst. eurų buvo priteista Gintarei – šią sumą paveldės jos tėvai.
„Akvasanita“ šioje byloje pateikė skundą, kuris dar nėra išnagrinėtas.
– Kaip elgėsi darbdavys iki brolio mirties ir po jos?
– Nė karto jo neatsiprašė, neaplankė sergančio, nebuvo atvykęs į laidotuves, nepasiūlė jokios pagalbos, pavyzdžiui, pavėžėti į gydymo įstaigą. Požiūris, neturintis nieko bendro su žmoniškumu.
Pati ne kartą skambinau „Akvasanitos“ direktoriui, klausiau, ar jis bent pasidomėjo, kad Aivaras reanimacijoje. O įmonės vadovas atsakė: „Ačiū už informaciją“, ir išjungė telefoną.
2015 metų rudenį vienas bendrovės atstovas atvyko pas Aivarą, kad jis pasirašytų dėl darbo sutarties nutraukimo, ir viskas tuo baigėsi. Niekas nesidomėjo jo būkle.
– Baudžiamojoje byloje „Akvasanitos“ direktorius parodymų nedavė, o ką jis kalbėjo vykstant civiliniam procesui? Nes portalui jo rasti ir apie tai paklausti nepavyko, o jis vėliau nepaskambino, nors jo kolegei buvo perduotas žurnalisto telefono numeris.
– Išgirdome aiškinimus, kad Aivaras iš viso niekuo nesirgo, dėl ligos įmonė nekalta, ligoninėje jį „nugydė“ medikai. Kaltas pats brolis arba gydytojai, o kvarciniu smėliu, kaip mes liūdnai ironizuojame, pagal darbdavį turbūt buvo galima prisikvėpuoti Palangoje.
