Nukentėjusieji – dešimt Didžiojoje Britanijoje vištgaudžiais dirbusių lietuvių – pateikė teismui 580 tūkst. eurų neturtinės žalos ieškinius.
Kai kurie turtinę žalą jau prisiteisė Anglijos teisme. Šioje šalyje tai buvo pirmoji civilinė byla, kurioje priimtas galutinis palankus sprendimas migrantams, kuriuos išnaudojo britų darbdaviai.
Šiuolaikinių vergų istorija sudomino ir BBC žurnalistus – jie ketvirtadienį Klaipėdoje stebėjo teismo procesą. Į teisiamųjų suolą už prekybą žmonėmis, kurie buvo priversti dirbti vištų gaudytojais vergiškomis sąlygomis, stojo 54 metų gargždiškis Edikas Mankevičius ir britai 55 metų Jacqueline Hazel Judge ir 58 metų Darrelas Jonas Houghtonas.
Abu užsieniečiai teisme dalyvauja nuotoliniu būdu.
Britams, kurie prisistatė kaip gyvenimo partneriai, gyvenimas dabar ne rožėmis klotas.
Jie neteko ir savo turėto verslo, nes Jungtinės Karalystės teismo sprendimu dėl tos pačios istorijos išnaudotiems šešiems lietuviams, kurie buvo pripažinti šiuolaikinės vergovės aukomis, turi sumokėti daugiau kaip milijoną eurų.
Aukštesniosios instancijos teismas šią sumą šiek tiek sumažino.
Kaltės britai nepripažįsta ir nutarė parodymų teismui neduoti.
E.Mankevičius kalbės po visų nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos. Jis prisipažįsta tik dėl to, kad namuose neteisėtai laikė šovinius.
Teisme dalyvavę du nukentėjusieji – vištgaudžiais dirbę vyrai – tikino, kad buvo patekę į tikrą vergiją.
„Tai nusikalstama grupuotė, jie lobo iš mūsų, galėtų papasakoti, iš kokių pinigų namus pasistatė“, – girdint E.Mankevičiui kalbėjo vienas jų.
Vyrai pasakojo dirbdavę po 10–14 valandų per parą, jiems buvo pažadėtas 1200 eurų atlyginimas, bet kartais negaudavo nė pusės tiek.
„Už tūkstantį sugautų vištų mokėdavo tris svarus.
Dirbi vienoje fermoje, o paskui staiga išveža į kitą – už kelių šimtų kilometrų.
Kelias dienas dirbi be poilsio ir gyveni autobusiuke. Pakeliui iš vienos fermos į kitą pamiegi, jeigu sugebi“, – pasakojo vištgaudžiu dirbęs vyras.
Net prispaudus gamtiniams reikalams vairuotojas nesustodavo: viską tekdavo atlikti į butelį, kurį išmesdavome per langą.
„Kartais net neturėdavome už ką nusipirkti maisto. Tuomet gerdavome žalius vištų kiaušinius, kartais vištų pasivogdavome maistui. Galima sakyti, buvome kaip vergai“, – pasakojo vyrai.
Jie aiškino, kad E.Mankevičius Lietuvoje rinkdavo darbininkus, rūpinosi jų atgabenimu ir apgyvendindavo savo nuomojamuose namuose. Tuose nameliuose esą buvo ne ką geriau. Neretai kambaryje ant čiužinių miegodavo aštuoniese.
„Buvo ir gąsdinimų, ir fizinio smurto. Kartais gąsdindavo ir su šunimi. Vienam šuo buvo įkandęs į koją“, – kalbėjo vienas nukentėjusiųjų.
Fizinį ir psichologinį smurtą, fizinių ir kitokių bausmių patyrę lietuviai negalėjo apsiginti – jie nemokėjo anglų kalbos, neturėjo pinigų ir nežinojo svetimos šalies įstatymų.
Teko tris mėnesius gyventi po tiltu
Ruslanas Ušinskas
Prokuroras
„Buvo sukurta išnaudojimo sistema, kiekvienas iš trijų kaltinamųjų turėjo savo vaidmenį. Lietuvis ieškodavo žmonių ir juos atgabendavo.
Iš aukų buvo atimami pinigai – buvo ieškota bet kokių priežasčių, kaip jų nemokėti. Dingstis galėjo būti ir paliktas neišplautas kavos puodelis.
Visi namai, kuriuose darbininkai gyveno, priklausė lietuviui arba britams. Žmonės tuos namus nuomojosi, bet neturėjo jokių teisių, nekalbant apie elementarias higienos sąlygas ar socialines garantijas.
Dėl sunkaus darbo ne vienas jų patyrė sunkių sužalojimų, sutriko sveikata. Bet darbdaviai į tai nekreipė jokio dėmesio.
Keletas nukentėjusiųjų neapsikentę pabėgo ir, kaip patys sakė, tris mėnesius gyveno po tiltu. Pinigų neturėjo, nebuvo galimybių sugrįžti į Lietuvą. Tuomet neapsikentę keli jų kreipėsi į Didžiosios Britanijos policiją.“
