Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sode netrukus turėtų būti pasodintas 30-asis vaismedis.
Pagal šios įstaigos tradicijas po vieną vaismedį pasodina kiekvienas nuteistasis iki gyvos galvos, perkeltas čia iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Kalėjime praleido ilgus metus
Netrukus savo medį turės ir 60-metis H.Daktaras, pravarde Henytė, prieš kelias dienas persikėlęs į Pravieniškių pataisos namus. Laisvesnį gyvenimą jam padovanojo Vilniaus apygardos teismas (VAT).
Į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą H.Daktaras buvo uždarytas 2009 metų rudenį, o nuo 1996 metų jo kamerose praleido net 16 metų.
Kelionei į pataisos namus H.Daktaras ruošėsi ir praėjusių metų vasarą, bet jo planus sugriovė tas pats VAT, panaikinęs garsiojo kalinio gyvenimo sąlygas palengvinti nusprendusio Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.
Domėjosi gyvenimo sąlygomis
Jau tada H.Daktaras rašė laiškus antrus metus Pravieniškių pataisos namuose gyvenančiam, už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimą nuteistam 63 metų Vladui Beleckui.
H.Daktarą domino ir gyvenimo sąlygos, ir galimi kameros draugai. Laikinasis pataisos namų direktorius Dainius Sušinskas teigė, kad nei ypatingų apsaugos priemonių, nei specialių sąlygų Kauno nusikaltėlių šului nebus, – jis gyvens tokiomis sąlygomis, kaip ir kiti nuteistieji iki gyvos galvos.
Dėl gyvenimo sąlygų pataisos namų naujokas kol kas jokių priekaištų nepareiškė.
Pravieniškių pataisos namuose bausmę iki gyvos galvos atliekantys nuteistieji suskirstyti į tris sektorius – kiekvienas turi atskiras patalpas, virtuves ir kiemelius.
Pasiilgo paukščių balsų
Žali kiemeliai labiausiai turėtų džiuginti gamtos mėgėju save vadinantį H.Daktarą.
Gamtininkų būrelį vaikystėje lankęs Henytė visada domėjosi paukščiais.
Vienuolikai kalinių priklausančiame pataisos namų kiemelyje lyg savo kieme šeimininkauja ir kitas gamtos mylėtojas V.Beleckas.
Šiuose pataisos namuose apsilankiusiems „Lietuvos ryto“ žurnalistams jis rodė savo puoselėjamą gėlyną ir džiaugėsi, jog pataisos namų administracija leido artimiesiems iš namų atvežti gėlių ir prieskoninių augalų.
V.Beleckui buvo leista gėlyne pasistatyti ir pavėsinę.
Nuteistieji iki gyvos galvos gali darbuotis sode, bendrame darže jie turi kelias lysves ir šiltnamį. Darže vyrai pamainomis darbuojasi po valandą kelis kartus per savaitę.
Kalinį slėgė vienatvė
Sportuoti mėgstantys nuteistieji kiemeliuose turi treniruoklius, kai kurie užsiima joga.
Sportuoti mėgsta ir H.Daktaras. Išvestas į Lukiškių kalėjimo kiemą jis 40 minučių bėgiodavo, likusį laiką darydavo atsispaudimus. Tik tai daryti tekdavo vienam. Vienutėje gyvenęs Henytė skundėsi, kad vienatvė jį slegia labiausiai: „Nepraleidžiu net menkiausios progos pabendrauti su kitais – dalyvauju visuose kalėjimo renginiuose, kad tik išeičiau iš kameros. Aš užaugau mieste, tarp draugų, mėgstu bendrauti, todėl man nieko nėra blogiau nei būti vienam.“
Bando sveikai maitintis
Į Pravieniškių pataisos namus persikėlęs H.Daktaras bus vienas vyriausių – tik trys čia gyvenantys nuteistieji iki gyvos galvos yra perkopę 60-metį.
H.Daktaras, už grotų sulaukęs 60-mečio, gerą formą stengiasi palaikyti ne tik sportuodamas.
Nemažai dėmesio jis skiria ir sveikai mitybai: nevalgo margarino, baltos duonos.
Rašyti skundus itin mėgstantis H.Daktaras teismui skundėsi ir dėl to, kad Lukiškių kalėjimo parduotuvėje negalėjo įsigyti razinų.
Kalėjimo parduotuvėje prekiaujama džiovintomis slyvomis ir abrikosais, tačiau H.Daktaras tikino, kad šie vaisiai jam per brangūs. Nuteistieji kalėjimo parduotuvėje per mėnesį gali įsigyti maisto už 114 eurų.
Tokia pat tvarka galioja ir Pravieniškių pataisos namuose, tik produktų pasirinkimas kiek didesnis nei Lukiškėse – kalėjime neleidžiama nusipirkti pusgaminių, bulvių ir kiaušinių, nes nėra sąlygų jų virti.
Blogai ir dirbti, ir nedirbti
Pravieniškių pataisos namų gyventojai valgyti eina į valgyklą, tik uždaresnėje zonoje gyvenantiems nuteistiesiems iki gyvos galvos maistas atvežamas į korpusus.
Jie turi savo virtuvę, todėl maistą gali gaminti patys arba patobulinti tai, ką gauna, – pridėti prieskonių, pasidaryti salotų.
Kiek daugiau pinigų – 156 eurus – per mėnesį maistui gali skirti dirbantys nuteistieji.
Pravieniškių pataisos namuose dirba trečdalis atliekančiųjų bausmę iki gyvos galvos.
Vargu ar jų gretas papildys H.Daktaras. Prieš metus duodamas interviu „Lietuvos rytui“ nusikaltėlių šulas teigė, kad dirbti neverta: „Dirbti kasdien po 12 valandų už 150 eurų per mėnesį? Jei už dieną mokėtų po 200 eurų, gal ir dirbčiau.“
Tačiau įsidarbinti H.Daktaras bandė, o prieš pat išeidamas iš Lukiškių kalėjimo dar nusprendė pasipelnyti iš valstybės.
Vilniaus apygardos administraciniam teismui (VAAT) jis apskundė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos sprendimą nesuteikti jam darbo ir pareikalavo atlyginti 2 tūkst. eurų žalą.
Vakar VAAT šį H.Daktaro skundą atmetė. Ne tik dėl to, kad Henytė pareiškimą priimti jį į darbą valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ pateikė gerokai anksčiau, nei atsirado skelbimas apie laisvą darbo vietą.
Teismas nurodė, kad sprendimas įdarbinti H.Daktarą dabar jau neaktualus ir neįgyvendinamas, – jis perkeliamas į pataisos namus.
Įvairios veiklos turi ir nedirbantys – vieni drožinėja, siuvinėja atvirukus, kiti mokosi muzikos.
Be to, pataisos namų gyventojai patys turi susitvarkyti kambarius ir vestibiulį, išsiskalbti drabužius ir patalynę.
Kalinio žmonai sutrumpės kelionės
Perkelti į pataisos namus teismų ne kartą prašęs H.Daktaras sakydavo, kad labiausiai laukia ilgalaikių pasimatymų su žmona Ramute.
Henytė juos buvo išsikovojęs ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nors dėl to į teismą teko kreiptis ne kartą.
Pirmas parą trukęs jo pasimatymas įvyko balandžio pradžioje, kitą kartą apsilankyti Lukiškių kalėjime R.Daktarienė planavo birželį. Dabar kaunietei kelias iki vyro sutrumpėjo perpus – jie susitiks Pravieniškėse.
