Kauno apygardos teismas kruvinos istorijos puslapius atvertė be šeimos budelio – 27 metų E.Anupraitis yra pripažintas nepakaltinamu ir šiuo metu yra gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Posėdžio metu išaiškėjo detalės, kurių teisėsaugos pareigūnai ilgą laiką nepasakojo visuomenei, – kaip gyveno šiurpias žudynes patyrusi šeima ir jos budelis, kas vyko paskutinėmis dienomis iki tragedijos.
Visi buvo sukrėsti ir apstulbę – E.Anupraitį pažinoję žmonės negalėjo net įsivaizduoti, kad ramaus būdo, prestižinėje Anglijos aukštojoje mokykloje studijavęs vaikinas galėtų įvykdyti tokį kraupų nusikaltimą. Prieš išvykdamas į užsienį jis puikiais pažymiais baigė vieną geriausių Kauno mokyklų – „Saulės“ gimnaziją.
Teisme antradienį liudijo buvę E.Anupraičio kaimynai, bendradarbiai, Marijampolėje jį sulaikę policininkai.
Praėjusiame posėdyje parodymus davė jaunesnioji E.Anupraičio sesuo Sandra Anupraitytė. Nukentėjusiąja byloje pripažinta mergina prisiminė, kaip prieš žudynes brolį iš Kauno į namus Gaižėnų kaime (Kauno r.) automobiliu nuvežė jos draugas.
Kaune apsaugininku dirbęs E.Anupraitis nakvodavo pas šiame mieste gyvenančią Sandrą tomis dienomis, kai baigdavosi jo darbo pamaina, nes tokiu vėlyvu metu autobusai jau nevykdavo. Dar viena jo sesuo gyvena užsienyje.
Nušovė tėvus, močiutę ir dėdę
2017 metų kovo 25-ąją arba 26-ją šūviais į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas Gaižėnų kaimo sodyboje buvo sušaudyti kartu su E.Anupraičiu gyvenę šeimos nariai – jo 74 metų močiutė Genė Anupraitienė, 49 metų tėvas Gintaras Anupraitis, 48 metų motina Anžela Anupraitienė ir tėvo brolis 37 metų Nerijus Anupraitis.
Gyvas po šūvių serijos liko tik E.Anupraičio senelis 80-metis Gediminas Anupraitis, kuriam užpuolikas peršovė kojas.
Pensininkas vienintelis matė kraupų nusikaltimą, tačiau pareigūnams papasakoti apie jį nepajėgė – manoma, jog jis galėjo patirti stiprų psichikos sukrėtimą. Senelis po kelių mėnesių užgeso slaugos įstaigoje, bet mirtį sukėlė ne šūviai, o liga.
Kovo 27 dieną, pirmadienį, negyvus artimuosius rado S.Anupraitytė – Kaune studijuojančią ir gyvenančią merginą kamavo negera nuojauta.
Šeimos nariams neatsakius į skambučius, ji nuvyko į Kauno rajone esančią sodybą ir pamatė namo viduje kraupų vaizdą.
Nakvodavo pas seserį
Liverpulio universitete chemiją ir nanotechnologijas studijavęs E.Anupraitis 2016 metų rudenį grįžo į Lietuvą, be kliūčių išlaikė egzaminą ginklui laikyti ir įsidarbino apsaugininku.
Saugos tarnybos „Ekskomisarų biuro“ duris jis pravėrė likus maždaug mėnesiui iki žudynių.
E.Anupraitis turėjo legalų asmeninį pistoletą „Makarov“.
Vaikinas dirbo prekybos centre „Mega“ – pamaina baigdavosi 22 valandą, tad jis po darbo likdavo nakvoti Kaune pas savo seserį S.Anupraitytę.
Paskui sesuo su savo draugu jį parveždavo į Gaižėnus, esančius maždaug už trijų kilometrų nuo pakaunės Kačerginės miestelio. Savo mašinos E.Anupraitis neturėjo.
Taip atsitiko ir lemtingą savaitgalį – kovo 25 dieną E.Anupraitį į namus po budėjimo parvežė jo sesers draugas, išleidęs vaikiną netoli sodybos Gaižėnuose.
Tuo metu niekas net nenujautė, kad E.Anupraitis nukreips ginklą į savo artimiausius žmones – keturis nužudys, o vieną sunkiai sužeis.
Jaunuolio planai nustebino
Paskutinėmis dienomis ir savaitėmis aplinkiniams nekrito į akis keistas E.Anupraičio elgesys – nei sesuo, nei kiti žmonės nematė jokių pavojų keliančių ženklų.
„Ekskomisarų biure“ jis dirbo tris savaites – nuo praėjusių metų kovo 5 dienos.
„Man buvo keista, kad tokio lygio išsilavinimą įgijęs žmogus nori dirbti apsaugininku“, – prisiminė antradienį teisme liudijęs šios saugos tarnybos atstovas Valdemaras Čyvas.
Tačiau vaikinas pateikė darbdaviams paaiškinimą, kuris pasirodė logiškas, – jis ką tik atvyko iš užsienio, geriau apmokamo darbo iškart rasti nepavyks, o pragyvenimui reikia pinigų. Kol kas jis bus apsaugininku, juolab kad ir tėvas dirba kitoje miesto apsaugos firmoje.
E.Anupraitis buvo paskirtas dirbti „Megoje“ – patruliavo lauke, palaikė viešąją tvarką, reguliavo automobilių srautus, kurie kartais būdavo dideli. Tarnybinis ginklas jam nebuvo išduotas.
Darbe valgė vienas
Bendradarbiams krito į akis uždaras jaunuolio būdas – jis dažniausiai būdavo atskirai nuo kitų. Užsidėjęs ausinukus tyliai kamputyje vienas pavalgydavo, klausydavosi muzikos. Kiti apsaugininkai jį laikė vienišiumi.
E.Anupraitis į darbą atsinešdavo savo maisto, kavinėse nepietaudavo.
„Uždarumas darbui netrukdė – dėl Egidijaus nebuvome sulaukę nė vieno nusiskundimo.
Jis buvo darbštus – pareidavo trumpam pailsėti tik du kartus per pamainą, nors buvo galima ir dažniau. Sužinojęs, kuo jis kaltinamas, labai nustebau“, – prisipažino „Megos“ apsaugos vadovas Žilvinas Račkauskas.
Ž.Račkauskas naujokui turėjo tik vieną pastabą – kai E.Anupraitis atėjo netvarkingai nuskusta barzda, jam buvo pasakyta, kad kitą sykį savo išvaizda labiau pasirūpintų.
Prieš šaudynes nusiskuto barzdą
E.Anupraitis nepasirodė darbe savo pamainos dieną – kovo 26-ąją, sekmadienį, o į apsaugos firmos atstovų skambučius nustojo atsiliepinėti jau kovo 25-ąją.
Kaip tik tą dieną E.Anupraitį iš Kauno iki Gaižėnų apylinkių nuvežė jo sesers draugas.
Antradienį teisme liudijo Anupraičių kaimynas V.Leškauskas, ko gero, paskutinis matęs jį dar iki mirtinų šūvių pliūpsnių.
„Kovo 25-osios popietę, apie pusę keturių, važiuodamas į Kauną sutikau mišku link namų einantį Egidijų.
Vaikinas atrodė gerai nusiteikęs. Linktelėjau jam, jis atsakė tuo pačiu.
Egidijus anksčiau nešiojo barzdą, bet tada buvo ją nusiskutęs“, – pasakojo V.Leškauskas.
Kaimynai negirdėjo Anupraičių valdoje nuaidėjusių šūvių – artimiausią sodybą nuo Anupraičių skiria maždaug pusė kilometro.
Gyrėsi sūnaus pasiekimais
V.Leškauskas užaugo kartu su E.Anupraičio tėvu Gintaru Anupraičiu. Jų santykiai vėliau atšalo.
Tam įtakos turėjo vyresniųjų kivirčai – dėl teisės naudotis kaimo keliu susiginčijo V.Leškausko ir G.Anupraičio tėvai.
Pasak V.Leškausko, nesantaiką įžiebė E.Anupraičio močiutė G.Anupraitienė, kuri esą buvo valdingo ir konfliktiško būdo.
Kaimynai nustojo vaikščioti vieni pas kitus. Tiesa, bendravimas tarp vaikystės draugų visiškai nenutrūko – sutikęs einantį G.Anupraitį V.Leškauskas jį paveždavo iki autobusų stotelės Kačerginėje, esančios trys kilometrai nuo Gaižėnų.
G.Anupraitis apie dvi savo dukteris kaimynui nedaug pasakojo, tačiau neslėpė pasitenkinimo sūnaus pasiekimais, jo sėkmingomis studijomis Anglijoje.
Namuose – griežta kontrolė
„Egidijus kaime draugų neturėjo. Valdingo būdo močiutė drausdavo jam bendrauti su kitais vaikais. Kai berniukai kviesdavo pažaisti, draugauti, jis atsakydavo – senelė neleidžia, reikia mokytis.
Kartą Egidijų sutikau su ausinuku ir klausiu, kokios muzikos klauso. O jis man atsako – tai ne muzika, o anglų kalbos pamoka“, – prisiminė V.Leškauskas.
Kaimynui susidarė įspūdis, jog namuose visi turėjo paklusti G.Anupraitienei, gyventi pagal jos nustatytą tvarką.
Buvo įtariama, kad vaikinas šeimoje patyrė fizinį ir psichologinį smurtą.
Apie tai kalbėjo ir buvusi E.Anupraičio bendraklasė. Esą kartą vaikiną tėvas sumušė už tai, kad jis pavėlavo į autobusą, – ant skruosto buvo matyti mėlynė.
Sulaikė prieš pat pabėgimą į Vokietiją
Antradienį teisme išaiškėjo daugiau detalių, susijusių su E.Anupraičio pabėgimu ir jo sugavimu. Teisme liudijusi Marijampolės policininkė Vilija Luckutė prisiminė jo sulaikymo akimirkas.
Policija nuo kovo 27-osios vakaro šukavo Gaižėnų apylinkių miškus, netrukus buvo paskelbta paieška visoje Lietuvoje, išplatintos bėglio nuotraukos,
Paleidęs kulkas į artimuosius vaikinas ketino sprukti į užsienį.
G.Anupraitis pasiėmė lagaminą, kuriame buvo ginklas, rūbai ir kiti asmeniniai daiktai. Jis pasiekė Marijampolę tarpmiestiniu autobusu, prieš tai leidęs laiką įvairių miestų autobusų stotyse.
Neprognozuojamo būdo jaunuolis tuo metu visą laiką vaikščiojo su ginklu ir kėlė pavojų aplinkiniams.
Naktį iš kovo 27-osios į kovo 28-ąją jis praleido Marijampolės viešbutyje, o paskui nuvyko į šio miesto autobusų stotį. Bėglys pateikė viešbučio darbuotojams savo tikrus dokumentus, tačiau pastarieji jo neatpažino.
Jaunuolis jau buvo nusipirkęs bilietą į Vokietiją. Pasiekęs šią šalį autobusu jis ketino pakeleivingomis mašinomis pasiekti Angliją.
„Kovo 28 dieną pradėjau darbą su savo kolega Dovydu Venckausku. Buvome informuoti apie ieškomą vyrą“, – pasakojo prie stoties nuvykusi vyriausioji patrulė V.Lučkutė.
Apie įtartiną žmogų, stovintį prie perėjos, patruliams pranešė praeiviai – sakė, kad jis užsidėjęs striukės gobtuvą, sutrikęs, stovi, rankas laiko kišenėse. Maždaug už metro nuo jo ant žemės buvo lagaminas.
Patruliams priėjus ir paprašius prisistatyti, vaikinas atsakė: „Esu Egidijus iš Kauno, laukiu autobuso.“
Kišenėse jis turėjo žaidimų kompiuterį ir telefoną.
Jaunuolis klusniai vykdė pareigūnų komandas, nesipriešino dedant atrankius.
Atvykus pastiprinimui, jo lagamine buvo aptiktas legalus pistoletas „Makarov“, iš kurio buvo paleistos kulkos į keturis šeimos narius.
Taip pat E.Anupraitis vežėsi dvi dėtuves su dvylika šovinių.
Už pavojingo bėglio sulaikymą V.Lučkutei ir D.Venckauskui buvo įteiktos vardinės tarnybinės dovanos.
Liga nustatyta po žudynių
Pedagogai vaikinui prognozavo puikią ateitį, bet grįžęs į Lietuvą jis gerai mokamo darbo nesusirado. Neatmetama, kad jis kraupų nusikaltimą buvo suplanavęs iš anksto, nors ir neigė savo kaltę.
Dėl E.Anupraičio psichinės būklės iki žudynių nekilo abejonių nei artimiesiems, nei darbdaviui, nei leidimą ginklui išdavusiai institucijai.
Medicinos ekspertams pripažinus jaunuolį nepakaltinamu, kalėjime jis neatsidurs, nebent ateityje pagerėtų jo sveikatos būklė.
Nustatyta, kad vaikinas serga lėtiniu psichikos sutrikimu. Šiuo metu ligos forma išlieka gana sunki.
Manoma, E.Anupraičio laukia ilgas gydymas psichiatrijos ligoninėje.
