Prieš dešimt dienų 24-ojo gimtadienio sulaukęs Rosvaldas Poška šiemet turėjo gauti anglų kalbos bakalauro diplomą, pernai paėmęs banko paskolą ir padedamas tėvų Klaipėdoje įsigijo vieno kambario butą, planavo vestuves.
Tačiau Klaipėdos prekybos ir pramogų centre „Akropolis“ apsaugininku dirbęs vaikinas praėjusį penktadienį žuvo nuo vienintelio peilio dūrio – jam kaklą perrėžė tą dieną ne kartą parduotuvėje sukčiauti bandęs pirkėjas.
R.Poška mirė ant kito apsaugininko rankų – jam rankas taip pat sužalojo tas pats nusikaltėlis.
– Ar motinos širdis nujautė nelaimę? Kada paskutinį kartą bendravote su sūnumi? – „Lietuvos rytas“ pirmadienį paklausė Tauragės lopšelyje-darželyje „Kodėlčius“ dirbančios I.Poškienės.
– Nieko nenujaučiau, nors mus siejo labai glaudus ryšys.
Galima sakyti, kad ne kaklą mano vaikui perrėžė, o bambagyslę nupjovė. Nužudė ne tik jį, bet ir mane.
Pastarąjį kartą į Klaipėdą buvome atvažiavę Kūčių dieną, tačiau su sūnumi nepasimatėme. Rosvaldas buvo darbe, tame pačiame prekybos centre dirba ir jo draugė Justina. Ten jie ir susipažino.
Žinojome, kad neturės laiko pasiruošti Kūčių stalo, tad nusprendėme parengti jiems staigmeną Kalėdų proga.
Mes turėjome jų buto raktus. Sudėliojome visus atsivežtus patiekalus, išpuošėme balkoną žvaigždėmis ir išvažiavome. Grįžęs namo Rosvaldas iškart mums paskambino ir ilgai dėkojo.
Gruodžio 27-ąją buvo jo gimtadienis.
Nufotografavau išsaugotą oranžinės spalvos klijuotės lapelį, kuris gimdymo namuose buvo marle pririštas ką tik gimusiam sūnui ant rankos. Ir parašiau – Klaipėda, 1993 metai, gruodžio 27 d., pirmadienis, 12 val. 20 min., 3 kg 50 gramų. Sūnau, tu gimei, su gimtadieniu! Pridėjau šypsenėlę ir tris šauktukus.
Tokia buvo mūsų paskutinė dovana sūnui.
Jis nupiešė ir iš karto atsiuntė raudoną širdį. Ir paklausė – iš kur tokia originali dovana? Atsakiau – iš širdies. Tiesiog pajutau, kad būtent per šį gimtadienį turiu tai padaryti.
Tai gal vis dėlto mano širdis kažką jautė...
– Kodėl jūsų sūnus, studijavęs anglų filologiją, pasirinko apsaugininko darbą?
– Rosvaldas gerai mokėsi, tad nusprendė pasirinkti tai, kas geriausiai sekėsi.
Klaipėdos universitete jis studijavo ketverius metus – beliko parengti ir apginti bakalauro darbą. Tai jis rengėsi padaryti šiais metais, jau ruošėsi baigiamajam egzaminui.
Iš pradžių Rosvaldas gyveno bendrabutyje, bet norėjo iš ten ištrūkti ir įsikurti nuomojamame bute.
Todėl vieną vasarą nusprendė padirbėti apsaugininku BIG prekybos centre.
Išlaikė visus egzaminus, atliko testus, baigė psichologijos kursus. Kai kam atrodo, kad apsaugininkai nieko verti, nieko nebaigę ar kitur darbo neradę.
Taip nėra. Būsimi darbuotojai tiesiog išnarstomi po kaulelį. Net jei būtum sučiuptas važiuojantis autobusu be bilieto, tai jau taptų kliūtimi dirbti šį darbą.
Padirbo vasarą, jam patiko, todėl nusprendė suderinti darbą ir mokslus. Viskas klojosi gerai.
– Ar anksčiau jam darbe teko susidurti su pavojais?
– Kartą sūnus paskambino ir papasakojo, kaip pamatė iš tualeto išeinantį keistai atrodantį narkomaną. Pasirodo, jis buvo padauginęs kvaišalų ir koridoriuje nualpęs griuvo.
Rosvaldas iškart puolė prie jo, darė dirbtinį kvėpavimą, kol atvažiavo greitoji pagalba. Tas vaikinas atsigavo.
Tada dar papriekaištavau sūnui, kad reikėjo elgtis atsargiau, – juk galėjo kuo nors užsikrėsti. O jis atsakė, kad kitaip pasielgti negalėjęs: viskas vyko greitai, nebuvo laiko svarstyti.
Gal tas narkomanas atsivertė, pakeitė gyvenimo būdą?
Tegul gyvena ilgai ir laimingai – gal ir žino, kad jį atgaivino mano sūnus.
Rosvaldui darbe draugai sakydavo, kad jam reikėtų būti griežtesniam su pažeidėjais, net patraukdavo per dantį – gal dirbi psichologu.
O sūnus pirmiausia viską bandydavo išsiaiškinti geruoju.
– Rosvaldas gerai mokėjo anglų kalbą. Ar neplanavo emigruoti iš Lietuvos?
– Ne, ne kartą sakė, kad jam Lietuvoje gerai, nenorėjo svetur vištų fermose dirbti. Čia gaudavo neblogą atlyginimą, džiaugėsi, kad puikiai sutaria su bendradarbiais ir vadovais.
Pernai paėmė banko paskolą, nusipirko vieno kambario butą. Kiek galėjome, padėjome ir mes.
Jis nenorėjo gyventi bendrabutyje, ten būna visokių dalykų.
Sūnus man sakydavo: dėl manęs gali būti rami – trejus metus gyvenau bendrabutyje, bet atsilaikiau – nepradėjau nei rūkyti, nei gerti ar vartoti narkotikų.
Buvo daug progų, bet negalėjau nuvilti tavęs.
Žinojau, kad jis bus geras ir savo šeimai – žmonai, vaikams.
Mes nesipykdavome, tiesiog nebuvo dėl ko: visus vienijo meilė, tarpusavio supratimas ir pagarba.
Mus su sūnumi siejo labai stiprus ryšys.
Galbūt todėl, kad visi jausmai turėjo sutilpti į sūnaus 24 gyvenimo metus.
Jis kasdien man paskambindavo, kartais net kelis kartus. O vakarais mūsų pokalbiai baigdavosi žodžiais: „Labanakt, saldžių sapnų, bai, atia!“
Rosvaldas puikiai sutardavo su aštuoneriais metais jaunesniu broliu, nuo kūdikystės juo rūpinosi, mokėdavo pamaitinti, pakeisti sauskelnes. Mažajam Rosvaldas buvo autoritetas.
– Jūsų sūnus ruošėsi pakeisti darbą?
– Ne darbą, o tik parduotuvę. Tragedija įvyko paskutinę jo darbo dieną ir bene paskutinę valandą „Akropolyje“.
Po laisvadienių jis būtų pradėjęs dirbti arčiau namų esančioje „Maximoje“.
– Kokios mintys sukasi galvoje pagalvojus apie įtariamąjį?
– Jaučiu, kad tai – auklėjimo spragos.
Jo motinos neteisiu, suprantu, bet, manau, gal per mažai mylėjo sūnų, jei jis sugebėjo pakelti ranką prieš kitą žmogų.
Su vaiku reikia nuoširdžiai bendrauti – ne septynias statistines minutes per parą, bet visą laiką.
Nesvarbu, ką veiki: gamini pietus, remontuoji automobilį ar pjauni žolę.
Visada reikia kalbėtis taip, tarsi būtumėte susitikę paskutinį kartą, o išsiskiriant apsikabinti, pasakyti, kad myli. Tai nieko nekainuoja.
Kai santykiai šeimoje normalūs, visa tai liejasi iš širdies.
Gal tas vaikas augo nepakankamai mylimas, neišbučiuotas, kad sukaupė tiek pykčio.
– Įtariamasis teisme sakė, kad prieš jį buvo panaudota prievarta.
– Nežinau, kaip ten buvo, nemačiau.
Bet jei buvo prievarta, apie tai galima pranešti policijai, juk viską filmuoja vaizdo kameros. Ribas peržengęs apsaugininkas gaus pylos ar net neteks darbo.
Žinau, kad tas įtariamasis tą dieną buvo kelis kartus įspėtas dėl sukčiavimo. Įspėjamas ir paleidžiamas.
O tąkart jį nuvedė į kambarėlį ir iškvietė policiją. Matyt, užvirė kraujas.
Jis sugebėjo ištrūkti, kitam apsaugininkui perpjovęs ranką. Prieš tai pastarasis spėjo sušukti: „Rosvaldai, peilis!“ Mūsų vaikas nespėjo sureaguoti, ir jam buvo perrėžta gerklė.
Įtariamasis atėjo į parduotuvę nešinas peiliu – tai aštrus daiktas, puikiai tinkantis pjaustyti rankinukus ir vogti pinigines.
Mano sūnus žuvo tik dėl to, kad viską darydavo kruopščiai ir atsakingai.
Prisimenu, kartą paskambino ir pasakė, kad labai pakilo temperatūra ir smarkiai skauda pilvą. Liepiau kviesti greitąją pagalbą, o jis nenorėjo, nes reikėjo eiti į darbą.
Išbariau, kad sveikata svarbiausia. Atvykus medikams paaiškėjo, kad vaikui jau buvo trūkęs apendiksas.
– Kaip manote, ar įmanoma atleisti žmogžudžiui?
– Aš atleisti negalėsiu niekada, tegul jam atleidžia Dievas.
Mane iki skausmo sujaudino ir paguodė kartu su Rosvaldu buvusio Andrejaus, ant kurio perpjautos rankos sūnus mirė, atsiųsta žinutė: „Labai atsiprašau, kad negalėjau išgelbėti jūsų sūnaus gyvybės, bet žinokite: jam neteko kentėti, jis užmigo ant mano rankų.“
Įtariamasis suimtas trims mėnesiams
Tragedija Klaipėdos „Akropolyje“ esančioje „Maximos“ parduotuvėje įvyko penktadienio vakarą, apie 19 val.
Jaunas pirkėjas atsinešė mandarinų ir atėjo atsiskaityti į savitarnos skyrių. Tačiau sumokėjo ne už mandarinus, o už svogūnus, kurie yra pigesni. Parduotuvė patyrė 1,2 euro žalą.
Apgavystę pastebėję apsaugininkai nusivedė įtariamąjį į tarnybines patalpas apklausti.
Tarnybinėse patalpose buvo trys darbuotojai. Tarp jų ir pirkėjo kilo konfliktas. Pirkėjas išsitraukė peilį ir juo mirtinai sužalojo R.Pošką, o kitam sužeidė ranką ir puolė bėgti. Trečiasis apsaugininkas jį bandė vytis.
Iškart buvo sukeltos gausios policijos pajėgos. 22 val. 30 min. įtariamasis sulaikytas viename Taikos prospekto daugiabutyje, kur gyvena jo motina.
Šeštadienį teismas nužudymu įtariamam iki šiol neteistam 29 metų klaipėdiečiui Maksimui Orlovskiui (nuotr.) skyrė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmė trims mėnesiams.
Įtariamojo advokato Aliaus Galmino teigimu, grįžęs sūnus viską papasakojo motinai ir ji įtikino jį, kad reikia paskambinti policijai ir prisipažinti.
Pasak A.Galmino, šeima gyvena pasiturimai, motina dirba pardavėja. Sūnui tikrai netrūko maisto, kad reikėtų ką nors vogti parduotuvėje.
„Apsaugininkų kambarėlyje jis gynėsi, nes buvo puolamas. Yra vaizdo įrašas, kuris tikriausiai viską ir atskleis. Įtariamasis nurodo, kad gynėsi. Iki šiol jis nebuvo nei teistas, nei buvęs policijoje. Jis neneigia, kad tai buvo jo peilis. Nešiodavosi gynybai, nes buvo gatvėje kelis kartus užpultas“, – aiškino A.Galminas.
Jo žiniomis, nusikaltimo metu įtariamasis buvo blaivus, kvaišalų nevartoja.
M.Orlovskis su motina gyveno penkiaaukščiame name Taikos prospekte, visai šalia „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro, kur ir įvyko tragedija.
„Jį pažįstu nuo mažų dienų. Man jis neužkliūdavo, visada pasisveikindavo. Jis rusas, bet puikiai kalba lietuviškai. Nieko blogo apie jį negaliu pasakyti, net nežinau, kaip tai nutiko. Pastaruoju metu jo dažnai nebūdavo Lietuvoje, sakė, kad išvykęs į Maskvą pas gimines, ten tarsi dirbo. Gyveno su mama, tėtis miręs. Motina su sūnumi visada būdavo tvarkingai apsirengę, ramiai gyveno, nekildavo jokių problemų“, – pasakojo suimtojo kaimynė Ieva.
