Nužudyto kompozitoriaus T.Dobrovolskio našlė Akvilė Dobrovolskė ir jo motina Angelė Šakalienė pažvelgė viena į kitą ir kukliai šyptelėjo.
Visų kitų žvilgsniai susmigo į Vilniaus apygardos teismo (VAT) salės viduryje sėdintį 23 metų studentą Karolį Pociūną. Apžvelgęs T.Dobrovolskio nužudymo byloje surinktus įrodymus prokuroras Liutauras Rudzevičius nurodė, kad būtent K.Pociūnas skėčiu dūrė menininkui į akį ir tik jis vienintelis turi būti nuteistas už nužudymą.
Akyse neįžvelgė gailesčio
Kai prokuroras tarė šiuos žodžius, nužudyto kūrėjo šeimos advokatas Mindaugas Kukaitis stebėjo teisiamųjų suole sėdinčių jaunuolių veidus.
„Šioje salėje aš nematau nė vieno besigailinčio žmogaus, nematau gailesčio nė vieno akyse ir nė vienas teisiamasis neturi tikėtis teismo pasigailėjimo“, – kalbėjo advokatas.
Jis pritarė prokuroro siūlymui įkalinti ne tik K.Pociūną, bet ir penkis jo draugus, Psichbariu vadinamame bare be jokios priežasties sukėlusius muštynes ir daužiusius jiems jokio pavojaus nekėlusius žmones.
Liko du našlaičiai
Išlenkti bokalo alaus su šunimi į šį barą užsukęs T.Dobrovolskis ne tik niekam nekėlė grėsmės, jis nedalyvavo muštynėmis virtusioje diskusijoje apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Tačiau 2014 metų Kūčių rytą menininkas nebegrįžo namo pas žmoną Akvilę ir du paauglius vaikus. Sunkiai sužaloto T.Dobrovolskio gyvybė ligoninėje užgeso 2015-ųjų sausio 6-ąją.
„Aš kalbu vaikų vardu. Jie su tėvu niekada nebegalės pasidalyti savo pasiekimais, Tomas jų niekada negalės nuvesti prie altoriaus.
Dabar yra paskutinis momentas pasakyti tikrąją tiesą – ką kiekvienas padarė ir ką kiekvienas matė.
Nusikaltimą padaręs asmuo turi sąžinės jausmą ir su ta sąžine reikės gyventi visą likusį gyvenimą“, – į teisiamuosius žvelgė advokatas M.Kukaitis ir ragino juos nors proceso pabaigoje pasakyti tiesą.
Tiesą slėpė nuo pradžios
M.Kukaitis įsitikinęs, jog tai, kas iš tiesų nužudė T.Dobrovolskį, žino ne vienas teisiamasis.
Jie teigė matę viską, kas vyko šalia T.Dobrovolskio, išskyrus vienintelį momentą – kas skėčiu smogė jam į veidą.
Kad šeši teisiamųjų suole atsidūrę jaunuoliai nuo pat tyrimo pradžios slėpė tiesą ir neigė savo kaltę, pabrėžė ir prokuroras L.Rudzevičius.
Apie tai, kuris kam smogė per masines muštynes, jie prabilo tik prispirti įrodymų.
Savo kaltę visą laiką neigė ir K.Pociūnas, kuris net du kartus buvo tikrinamas melo detektoriumi.
Per antrąjį patikrinimą jaunuolio pulsas pakito tik atsakant į klausimus: „Ar T.Dobrovolskiui dūrė kitas asmuo? Ar tas asmuo buvote jūs?“
Tyrimo poligrafu rezultatai baudžiamosiose bylose nėra laikomi įrodymu, tačiau prokuroras L.Rudzevičius teigė, kad K.Pociūno kaltę patvirtina ir kiti duomenys.
Skėčiu dūrė du kartus
Vienas teisiamųjų Paulius Leščinskas teigė matęs, kad muštynių įkarštyje T.Dobrovolskio link artėjo K.Pociūnas, Audrius Šalna ir Skirmantas Jankauskas.
Jau nustatyta, kad tą vakarą bare buvusios merginos skėtį laikė Martynas Prokopas.
Vaikinas juo bandė gintis nuo K.Pociūno smūgių.
S.Jankauskas nurodė, kad po akimirkos sulūžęs skėtis atsidūrė K.Pociūno rankose, ir baigęs mušti M.Prokopą jis atsisuko į T.Dobrovolskį.
Manoma, jog T.Dobrovolskis stovėjo maždaug metro atstumu nuo jo. Susipažinęs su K.Pociūno ūgį bei rankų ilgį matavusių ekspertų išvadomis prokuroras tvirtino: „Atsisukęs į T.Dobrovolskį K.Pociūnas nesunkiai galėjo jį pasiekti skėčiu ir juo padaryti mirtiną sužalojimą.“
Ant T.Dobrovolskio kūno buvo aptikti du sužalojimai – galvos smegenis pažeidęs mirtinas smūgis į akį ir dar vienas smūgis į galvą. Tikėtina, kad abu sužalojimus padarė tas pats asmuo tuo pačiu skėčiu.
Prokuroras atkreipė dėmesį ir į A.Šalnos pasakojimą, kad rytą po muštynių jam paskambinęs K.Pociūnas pasigyrė: „Vakar skėčiu atjungiau kažkokį senį.“ Ir dar pridūrė, kad skėtis buvo užsikabinęs jam už lūpos.
Nuomonė – ne įrodymas
Prokuroro teiginiai pasirodė nepagrįsti K.Pociūno advokatui Romualdui Mikliušui: „Prokuroras taip mano, o baudžiamojoje byloje manyti negalima – viską reikia įrodyti.“
Advokatas įsitikinęs, kad šią bylą tyrusi prokuratūra nepadarė savo darbo ir bylą teismui atidavė nesurinkusi įrodymų.
„Ko vertas bandymas už nužudymą nuteisti tris žmones, o pabaigoje pareikšti, kad tai padarė tik vienas?“ – svarstė R.Mikliušas. T.Dobrovolskio nužudymu buvo kaltinami ir S.Jankauskas bei A.Šalna, bet prokuroras pasiūlė dėl šio nusikaltimo juos išteisinti.
Tai išgirdusi T.Dobrovolskio motina režisierė A.Šakalienė tik traukė pečiais: „Skaudu matyti ir advokatų poziciją. Teismo procese aš dalyvauju pirmą kartą ir nežinojau, kad galima meluoti, išsisukinėti.“
Kalėjimas gresia visiems
Kompozitoriaus motina stebėjosi ir prokuroro kalbos klausiusių jaunuolių elgesiu: „Net šiandien, kai taip žiauriai sprendžiami jų visų likimai, jie atrodo visiškai ramūs ir visiškai nesigaili. Man baisu, kad tėvai taip auklėjo vaikus.“
T.Dobrovolskio žmona ir motina ramiau atsikvėpė, kai prokuroras nurodė galimą žudiką, tačiau A.Šakalienė įsitikinusi, kad dėl jo mirties kalti visi šeši. Jos siekia, kad visa kompanija atlygintų ir šeimai padarytą žalą.
Griežtai bausti be jokios priežasties muštynes viešojoje vietoje sukėlusius jaunuolius siūlė ir prokuroras.
L.Rudzevičiaus nuomone, visi šeši nusipelnė laisvės atėmimo bausmės: „Jie iš anksto buvo susitarę tyčia sukelti konfliktą ir naudoti smurtą prieš jiems visai nepažįstamus asmenis. Lauke, prie baro stovėję žmonės jiems negrasino, nebandė naudoti fizinio smurto, teisiamiesiems nebuvo kilęs joks pavojus.“
Neturėjo tikslo žudyti
L.Rudzevičius siūlė atsižvelgti į tai, kad nei K.Pociūnas, nei jo bičiuliai neplanavo nieko žudyti ir neturėjo tam skirtų priemonių.
Todėl K.Pociūnui jis siūlė skirti ne pačią griežčiausią, o 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
Konfliktą sukursčiusiam ir draugus į barą kvietusiam V.Matulevičiui prokuroras siūlė skirti pusantrų metų laisvės atėmimo bausmę.
Muštynes pirmasis pradėjęs ir aktyviai jose dalyvavęs A.Šalna, jo nuomone, už grotų turėtų praleisti trejus metus ir tris mėnesius. P.Leščinską, E.Petraševičių ir S.Jankauską siūloma įkalinti pustrečių metų.
L.Rudzevičius kategoriškai prieštaravo S.Jankausko, P.Leščinsko ir V.Matulevičiaus prašymams atleisti juos nuo bausmės pagal laidavimą.
Kad kaltinamieji būtų atleisti pagal laidavimą, jie turi visiškai pripažinti kaltę ir susitaikyti su nukentėjusiaisiais. To jie nepadarė.
