Šiuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas leidžiantis Klaipėdos rajono gyventojas 53-ejų E.Mankevičius neseniai sužinojo, kad Klaipėdos apygardos teismas prokurorams grąžino baudžiamąją bylą dėl prekybos žmonėmis.
Tai reiškia, kad nuosprendžio jam dar teks palaukti. „Net ne visi žudikai tiek laiko iki teismo sėdi už grotų“, – piktinosi suimtasis.
Jis tikino negalįs suprasti, kodėl du Didžiosios Britanijos piliečiai, kuriems pateikti tokie pat kaltinimai, yra laisvi ir toliau užsiima vištų gaudymo verslu, o jam teismas dar kartą pratęsė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą.
– Jūs ilgai gyvenote Didžiojoje Britanijoje, buvote pažįstamas su britų sutuoktinių pora Jacqueline Hazel Judge ir Darrelu Jonu Houghtonu.
Kartu su jais netrukus turėsite stoti prieš teismą dėl prekybos žmonėmis, kurie buvo priversti dirbti vištų gaudytojais vergiškomis sąlygomis. Neigiate kaltę?
– Didžiojoje Britanijoje gyvenau daugiau kaip dešimtmetį.
2004 metais iš vieno žmogaus, kuris išvyko gyventi į JAV, nupirkau namų ir biurų valymo kompaniją – tuo ir užsiėmau visą laiką.
Be to, nuomojau gyvenamąsias patalpas žmonėms. Pas mane dirbo moterys ir iš Lietuvos, ir iš Anglijos.
Tų lietuvių moterų vyrai buvo likę namuose. Koks čia gyvenimas – šeima turi būti kartu.
Norėjau padėti žmonėms, ėmiau domėtis darbais vyrams. Man nebuvo sunku – laisvai kalbu angliškai.
Viena bendrovė ieškojo vištų gaudytojų, pasiūliau šį variantą saviškėms – joms tiko.
Atvažiavo ne tik jų vyrai, bet ir giminės, kaimynai, pažįstami. Iš pradžių visi buvo patenkinti.
– Tai kas nutiko, kad žmonės kreipėsi į policiją?
Atliekant tyrimą nustatyta, kad jie dirbo tarsi vergovėje, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis.
– Patys kalti dėl savo gyvenimo sąlygų.
Sakydavau, negerkite, nevalkataukite, susitvarkykite namus – nereagavo. Juk gyveno ne viešbutyje, aš neturėjau tvarkyti jų kambarių.
O kokiomis sąlygomis jie dirbo vištų fermoje ir kiek pinigų gaudavo – nežinau, nes ten nebuvau ir jokių reikalų neturėjau. Girdėjau, kad buvo problemų dėl mokėjimo už darbą, kartais atlyginimai vėluodavo.
Vieniems mokėjo už kelionę į darbą, kitiems – ne. Kilo nepasitenkinimas. Bet juk apie tai reikia kalbėtis pasirašant darbo sutartis.
Be to, jie važiuodavo atostogų į Lietuvą. Jei buvo taip blogai, galėjo nebegrįžti į vergovę. Bet grįždavo.
2016 metais apie lietuvius vištų gaudytojus pasirodė straipsnių britų spaudoje. Paskui ši tema pasigauta ir Lietuvoje.
– O nuskriaustieji vištų gaudytojai kreipėsi į Didžiosios Britanijos teisėsaugą?
– Atsirado viena britų advokatų kontora, kuri pasiūlė tiems žmonėms kreiptis į teismą ir pažadėjo, kad jiems pavyks prisiteisti po 150 000 ar 250 000 svarų už darbą vergiškomis sąlygomis.
Manau, kad ta advokatų kontora prisidėjo ir prie to, kad pasirodytų pirmasis straipsnis.
– Tačiau žmonės kreipėsi į teismą – šeši šiuolaikinės vergovės aukomis pripažinti lietuviai iš buvusių darbdavių prisiteisė daugiau kaip 1 mln. eurų.
– Buvo rašoma, kad iš vergovės išlaisvinti 39 žmonės, o teisėsi tik keli.
Kiti grįžo pas tuos pačius darbdavius. Ar nėra keista?
Iš tos bylos pralobo advokatai, o vadinamiesiems nukentėjusiesiems patrupino po kelis tūkstančius, kai kam – gal dešimt tūkstančių.
– O kur pradingo milijonas?
– Tais pinigais pasinaudojo advokatai. Brangiai įvertino savo darbą, visokias keliones, vertimo paslaugas.
Bylą sudaro 1740 lapų – reikėjo versti iš anglų į lietuvių ir iš lietuvių į anglų kalbas.
– Ar jums buvo pateikti kaltinimai toje civilinėje byloje?
– Iš pradžių anglai vertė viską man, bet paskui nutilo – mano pavardė byloje visiškai nebuvo minima.
– Ką dabar veikia tie žmonės, kuriems buvo priteista pinigų?
– Vieni liko Anglijoje, kiti Gargžduose valkatauja.
– O tų sutuoktinių verslas žlugo?
– Ne, bendrovė pakeitė pavadinimą ir veikia toliau.
Atrodo, ten dabar dirba apie keturiasdešimt žmonių. Mano žiniomis, iš viso ten yra dirbę apie tris šimtus lietuvių.
– Buvo rašyta, kad jūs ne tik ieškojote darbuotojų Lietuvoje, bet ir juos prižiūrėdavote, net gąsdindavote šunimis.
Spaudoje pasirodė nuotrauka, kurioje jūs tempiate šunį už pavadžio.
– Ta nuotrauka paimta iš mano feisbuko paskyros. 2012 metais dalyvavau šunų parodoje netoli Palangos, prie HBH pramogų komplekso.
Kažkas tą nuotrauką ištraukė – taip ir paplito.
– Mėgstate šunis?
– Taip. Anglijoje gyvenome ūkiškai, turėjau šunų.
Vienas žmogus man metė kaltinimus, neva buvo užpjudytas šunimis – esą jam tris kartus įkando į koją, kartą – į galvą. O kur medikų išvada? Nėra, kaip nėra ir jokių įrodymų.
Įsivaizduojate, koks atgarsis būtų Lietuvoje, jei kam nors taip nutiktų, o ką jau kalbėti apie Angliją.
Ten, jei lietuviai tarpusavyje susimušdavo, iškart trys policijos mašinos atvažiuodavo.
Užtektų, kad šuo sulotų – koks triukšmas kiltų. Tos kalbos apie pjudymą šunimi – šmeižtas, muilo burbulas.
– Prieš porą metų grįžote į Lietuvą. Gal pajutote, kad svyla padai?
– Paprasčiausiai taip susiklostė gyvenimas. 2010 metais išsiskyriau su žmona, viską jai atidaviau. Ji ir dabar ten gyvena.
Prieš penkerius metus vedžiau dar kartą. Su žmona gerai sutariame, gyvename tvarkingai, kūrėme ir puoselėjome savo ūkį prie Gargždų.
Mano gyvenimo svajonė buvo turėti savo fermą.
Savo žemėse apgyvendinau alpakų, įvairių veislių avių, triušių, turėjau didžiausią Baltijos šalyse paukščių kolekciją, planavau šiemet atidaryti edukacinį centrą vaikams.
O dabar ūkio reikalai užgulė mano žmoną pedagogę. Ji lieja ašaras, nes nemoka ir nepajėgia susitvarkyti.
Aš jos net neklausiu, kaip sekasi, neskaudinu sau širdies: ketverius metus stengiausi, kūriau ir per pusmetį viskas buvo išdraskyta.
Lietuvos prokurorai remiasi ir iš Anglijos gautais liudininkų parodymais.
O kokie jie buvo? Vienas davė parodymus telefonu per vertėją, kitas sako: davė tuščių lapų – pasirašiau.
Remiantis tokiais parodymais bei laikraščių straipsniais ir buvau sulaikytas.
– Grįžęs iš užsienio turėjote nemalonumų ir Lietuvoje – dėl naminės, kontrabandinių cigarečių, šovinių, savo sodyboje neteisėtai įdarbintų žmonių.
– Pripažįstu, kad nebuvau oficialiai įforminęs tų žmonių. Atvyko darbo inspekcijos atstovas, surašė protokolą, prisipažinau, skyrė 1000 eurų baudą. O dabar vėl nori bausti už tą patį?
Pernai Kretingoje nusipirkau 29 litrus naminės savo reikmėms, sulaikė policija, iškėlė baudžiamąją bylą.
Aš buvau medžiotojas, turėjau legaliai įsigijęs dvylika ginklų. Supratau, kad iškėlus baudžiamąją bylą ginklus turiu parduoti.
Pardaviau oficialiai, o šovinius per žioplumą pamiršau. Kai atvykusi policija paklausė, ar laikau namie ką nors nelegalaus, iškart pasakiau apie šovinius.
Šešiolika blokų kontrabandinių cigarečių nupirkau darbininkams. Aš pats nerūkau.
Teismas bylą grąžino prokuratūrai
Klaipėdos apygardos teismas grąžino baudžiamąją bylą dėl prekybos žmonėmis Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui.
Pažymėta, kad kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant Lietuvos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, o tai trukdo išnagrinėti bylą.
Pažymėta, kad nurodytas nusikalstamos veikos laikas – 2012–2016 metai, tačiau neaišku, ar visi devyni nukentėjusieji buvo išnaudojami visą laiką, ar kiekvienas atskiru metu, jei taip – tai kada.
Neindividualizuojami ir kiekvieno kaltinamojo veiksmai, nusikalstama veika nusakyta abstrakčiai, bendromis frazėmis.
Tokie kaltinamojo akto trūkumai suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą.
Gali kilti ir dviprasmiškų situacijų. Jei britai būtų nuteisti Lietuvoje, iškiltų problemų dėl bausmės vykdymo, mat Didžiojoje Britanijoje už tokias veikas baudžiamoji atsakomybė nenumatyta.
Jautėsi tapę šiuolaikiniais vergais
Lietuviai, kurių išnaudojimu kaltinamas E.Mankevičius, pasakojo, kaip buvo verčiami dirbti nemiegoję, be poilsio dienų. Fermos, kuriose tekdavo dirbti, kartais būdavo už kelių šimtų kilometrų.
Vyrai į darbą neretai eidavo ne tik nemiegoję, bet ir prasmirdę amoniaku, aplipę vištų išmatomis, sukandžioti blusų. O darbe ne visada galėdavo nueiti į tualetą.
Kartais esą jie būdavo tokie alkani, kad gerdavo žalius kiaušinius, atlyginimai buvo vis atidėliojami, mokama daug mažiau, negu žadėta.
Šešiems vištų gaudytojams, kurių amžius – nuo 19 iki 58 metų, teisme buvo aiškinama, kad jiems buvo mokama ne už dirbtas valandas, o už pagautus viščiukus, nemokėta už viršvalandžius, naktines pamainas, už kelionėse nuo fermos iki fermos sugaištą laiką.
Įtariama, kad E.Mankevičius ne tik ieškodavo darbuotojų Lietuvoje, bet ir prižiūrėdavo juos. Vyras esą buvo žiaurus ir negailestingas, kartais žmones gąsdindavo šunimi.
Fizinį ir psichologinį smurtą, fizinių ir kitokių bausmių patyrę lietuviai negalėjo apsiginti, nes nemokėjo anglų kalbos, neturėjo pinigų ir neišmanė svetimos šalies įstatymų.
Kaltinamajame akte teigiama, kad į užsienį dirbti vištų gaudytojais priviliotiems lietuviams už tūkstantį pagautų vištų buvo žadama mokėti tris svarus (4,2 euro).
Lietuvos piliečiai neturėjo jokių socialinių garantijų, dirbo naktimis, be jokių poilsio dienų, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, prireikus neprisišaukdavo medikų pagalbos.
Nukentėjusiaisiais pripažinta dvylika vyrų. Du iš jų nelegaliai dirbo ir E.Mankevičiaus sodyboje Klaipėdos rajone.
Įtariama, kad E.Mankevičius už išnaudotus tautiečius per trejus metus galėjo gauti mažiausiai 90 tūkst. svarų sterlingų (100 tūkst. eurų).
Prokuroro nutarimu laikinai apribotos jo nuosavybės teisės į grynuosius pinigus ir lėšas banko sąskaitose, automobilį, butą Vilniuje, žemės sklypą bei 17 žemės sklypų su pastatais Klaipėdos rajone.
Už prekybą žmonėmis gresia laisvės atėmimas nuo 2 iki 12 metų, už išnaudojimą priverstiniam darbui – iki 8 metų nelaisvė.
