Generalinė prokuratūra atmetė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) skundą dėl genocido bylos buvusiam KGB papulkininkiui Marijonui Misiukoniui atnaujinimo. Pastarasis buvo išteisintas, bet tuomet teismai dar nežinojo daugelio svarbių detalių.
Surinkusi teismo procese nepaminėtus faktus, susijusius su vieno paskutiniųjų pokario partizanų Antano Kraujelio žūtimi, LLKS du kartus prašė prokurorų atnaujinti tyrimą, tačiau sulaukė neigiamų atsakymų.
Gavę neigiamą atsakymą iš Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Meškos, Laisvės kovotojų sąjungos atstovai pateikė skundą generaliniam prokurorui Evaldui Pašiliui, tačiau pastangos antrąsyk atsimušė į sieną: LLKS nebuvo genocido bylos dalyvė, todėl negalėjo pateikti joje prašymų.
Tačiau prokurorai ir patys turėjo teisę atnaujinti baudžiamąjį procesą, sužinoję apie faktus, kurie nebuvo anksčiau skelbti.
Pareigūnai nusprendė naujų faktų nenagrinėti, nors kai kurie iš yra labai svarbūs, vertinant M.Misiukonio vaidmenį persekiojant A.Kraujelį.
„Neigiamą atsakymą į antrą raštą pateikė Baudžiamojo persekiojimo vyriausiasis prokuroras Tomas Krušna, pasiūlęs tai apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Dabar rašysime dar kartą, kad atsakymą duotų pats generalinis prokuroras E.Pašilis, nes tai yra neeilinė, istorinė, valstybinio lygio svarbos pasipriešinimo okupacijai byla“, – naujienų portalui lrytas.lt pareiškė politinis kalinys Algirdas Endriukaitis.
„Lietuvos teisėsauga privalo ginti pasipriešinimo okupacijai idėją, ginti pasipriešinimo okupacijai dalyvius, pati aktyviai inicijuoti, kaip to reikalauja elementari pagarba istorijai”, –teigė LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas ir šios organizacijos valdybos pirmininkas Ernestas Subačius.
Rengė partizano nužudymo operaciją
1965 metų kovo 17 dieną Utenos rajone esančioje slėptuvėje čekistų smogikų apsuptas 36 metų A.Kraujelis nusišovė.
Atkūrus nepriklausomybę, M.Misiukoniui iškelta byla dėl genocido, tačiau jis buvo išteisintas.
Vienas svarbiausių teisėjų motyvų – tuometis KGB operatyvinis įgaliotinis M.Misiukonis nežinojo apie partizaninę A.Kraujelio, slapyvardžiu „Siaubūnas“, veiklą.
Buvęs KGB veikėjas teismą pavertė A.Kraujelio juodinimo kampanija, piešdamas kriminalinio nusikaltėlio paveikslą.
Po teismo proceso apie vieną paaiškėjusių naujų aplinkybių pirmasis paskelbė naujienų portalas lrytas.lt – aptiktas 1957 metų sausio 1 dienos dokumentas, kuriame KGB Anykščių rajono poskyrio įgaliotinis D.Toliatas rašo apie nacionalistines organizacijas, ryšininkus ir „banditus“ (taip tikrieji sovietiniai banditai vadino partizanus), šiame rašte minimas ir A.Kraujelis-Siaubūnas.
Todėl M.Misiukonio aiškinimai, jog jis nieko nežinojo apie A.Kraujelio partizaninę veiklą, kelia didelių abejonių – jis juk su D.Toliatu, būdami Anykščių krašto čekistais, po vienu stogu dirbo nuo 1962 metų, o partizanų ir jų rėmėjų registras buvo nuolat atnaujinamas.
Generalinei prokuratūrai Laisvės kovotojų sąjunga pateikė ir daugybę kitų naujų detalių, sustiprinančių abejones dėl M.Misiukonio vaidmens dalyvaujant jo žūtį nulėmusioje operacijoje.
Itin iškalbinti Anykščių rajono KGB komunistų organizacijos susirinkimų protokolai, kuriuos LLKS atstovai neseniai surado Lietuvos visuomeninių organizacijų archyve.
Iki partizano žūties likus vos trims savaitėms, 1965 metų vasario 23-iosios susirinkime, kuriam pirmininkavo M.Misiukonis, cituojami jo žodžiai: „Nežiūrint pagrindinio mūsų rajono valstybinio nusikaltėlio (A.Kraujelio. – Red.) paieškos, mūsų tikslas yra kontržvalgybinis darbas.“
Tame pačiame susirinkime nutarta, jog „svarbiausias rajono uždavinys“ – A.Kraujelio paieška ir likvidavimas.
Tai visiškai nesutampa su M.Misiukonio išvedžiojimais teismuose, jog esą buvo planuojama tik rasti ir sulaikyti A.Kraujelį.
Paskutiniai žodžiai – apie laisvę
Vienas A.Kraujelio medžioklės vadovų, KGB 2-osios valdybos 1-ojo poskyrio viršininkas N.Dušanskis specializavosi partizanų naikinimo operacijose, jo gaudynėms buvo atrinkta maždaug dešimt KGB darbuotojų ir vos keli milicininkai.
KGB 2-oji valdyba, kuriai priklausė N.Dušanskis, užsiėmė ginkluotos rezistencijos dalyvių persekiojimu.
„Siaubūnas“ virto tarsi nesutryptu pasipriešinimo simboliu – duodamas parodymus nepriklausomos Lietuvos teisme, A.Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis atkreipė dėmesį, kad apie tėvą niekas iš vietos gyventojų neatsiliepė blogai, visi žinojo, kad jis partizanas.
„Aš laisvės jau nesulauksiu, bet jūs būtinai sulauksite“, – paskutinėmis gyvenimo akimirkomis artimiesiems pareiškė A.Kraujelis.
Po mirties surašytame akte buvo pažymėta, kad jis vilki „banditišką“ mundurą su trikampiu lietuviškos trispalvės žiedu.
