2012-ųjų gegužę marijampoliečiai su nuostaba stebėjo, kaip į paskutinę kelionę lydimas 55 metų Stefanas Marcinkevičius. Tokių iškilmingų laidotuvių miestas dar nebuvo regėjęs.
Karstą vežė arkliais kinkyta karieta, kurią lydėjo keturi raiteliai.
Žirgai nebuvo tik pompastiška laidotuvių dekoracija.
S.Marcinkevičių pažįstantys marijampoliečiai seniai žinojo, jog šis čigonas, kurį visi vadino Stepu, turėjo gerai išplėtotą arklininkystės verslą.
Apie dar neseno čigonų barono mirtį iš karto pasklido įvairių gandų.
Buvo žinoma, jog Stepas buvo įjunkęs į alkoholį ir nuolat kviesdavosi medikę, kad atliktų išblaivinimo procedūrą.
Žmonės kalbėjo, jog Stepo širdis neatlaikė pernelyg dažno „kraujo plovimo“.
Tačiau, ko gero, niekas nesitikėjo, kad šio vyriškio gyvenimo ir mirties istorija bus narpliojama ilgus metus ieškant kaltųjų.
Į gyvenimą brovėsi alkoholis
„Mes pasprukome iš namų, kai jam buvo šešiolika, o man – keturiolika metų, – pasakojo čigonų barono našlė 58 metų Alma Marcinkevičienė. – Iki mirties gražiai gyvenome, vaikščiodavome susikibę už rankų.
Jis, skirtingai negu daugelis kitų čigonų, yra ne tinginys: buvo mūsų šeimos maitintojas, ūkininkas, augino arklius. Užauginome sūnų ir dukrą.
Vyras gėrė po truputį. Nežinau, ar turėjo sveikatos problemų. Pagirių tai būdavo.
Jis kelis mėnesius negerdavo, o paskui vėl. Kam kreiptis į gydytojus, jei seselė ateina į namus?
„Ačiū, Laimute“, – padėkodavo jis ir dar į žandą pabučiuodavo.
Tačiau jei ne ji, šiandien mano vyras būtų gyvas. Jis buvo gerbiamas.
Marijampolės policininkai į mano vyrą kreipdavosi, jei kokie čigonai nusikalsdavo, nes jis buvo čigonų baronas.“
A.Marcinkevičienė neslėpė, jog Marijampolės ligoninės slaugytoja 49 metų Laimutė Šiugždinienė, neigianti savo kaltę dėl S.Marcinkevičiaus mirties, išblaivinimo paslaugas teikė ne vienus metus.
„Šeimos narė buvai, o dabar viską meluoji. Aš jai vis torto, kavos. Šitiek metų pažįstamos, o į laidotuves nė gėlytės neatnešei“, – teismo salėje barono našlė kalbėjo L.Šiugždinienei, kaltinamai dėl neatsargumo atėmusiai gyvybę.
Blaivino ne vieną čigoną
A.Marcinkevičienė ir kiti teisme liudijantys čigonai pasakojo, jog atvykdama išblaivinti L.Šiugždinienė reikalingas priemones ir vaistus visada atsinešdavo pati ir yra sakiusi, kad juos pasiima iš ligoninės.
Slaugytojos paslaugomis naudojosi ne vienas Marijampolės čigonas. Jie teigė, jog L.Šiugždinienei mokėdavo po 200 litų (apie 58 eurus).
„Ji visiems čigonams lašino, ne tik mano vyrui. Žentui ne kartą lašino, nėščiai giminaitei. Toji vos nepersileido“, – teisme atviravo A.Marcinkevičienė.
Jos vyrui po išblaivinimo procedūrų jokių komplikacijų nebuvo iki lemtingosios dienos 2012-aisiais, kai neblaiviam S.Marcinkevičiui jo duktė Zarina nusprendė vėl iškviesti L.Šiugždinienę.
Procedūrą nutraukė mirtis
A.Marcinkevičienė teigė, jog iki lemtingosios dienos Stefanas girtavo bemaž savaitę.
Artimieji, norėdami nutraukti daugiadienes išgertuves, nusprendė prašyti gerai pažįstamos slaugytojos pagalbos.
„Vyras nenorėjo procedūros, bet duktė paklausė: „Tėvai, nori gyventi?“ Jis buvo gerai nusiteikęs, juokavo. Prieš lipdamas į miegamąjį antrame aukšte dar išgėrė stikliuką degtinės.
Klausiau Laimutės, ar dėl to nebus blogai.
„Nebus nebus, aš tiek metų dirbu.“ Ir vis tiek nusivedė, kad tik tuos du šimtus litukų gautų.
Užlipo į miegamąjį, sukabino atsineštas pūsliukes.
Labai greitai iš viršaus pasigirdo Laimutės pagalbos šauksmas.
Nubėgome į miegamąjį. Tuščia lašelinė kabėjo ant šviestuvo virš lovos.
Vyras blaškėsi, man čigoniškai šaukė, jog jam bloga, keikėsi, prašė ištraukti adatą iš venos.
Laimutė aiškino, jog jam suleido dvi diazepamo ampules.
Vyro veidas ėmė mėlti. Laimutė ir mano žentas darė širdies masažą, iškvietė medikus. Atvažiavo viena greitoji, o po to kita, bet nebeatgaivino.
Kai atvyko policija, mus išvarė lauk, nes mes visos cypėme.
O Laimutė dingo. Nei atsiprašė, nei į laidotuves atėjo. Ampules ant spintelės rado anūkė. Jas atidaviau policijai“, – teisme pasakojo A.Marcinkevičienė.
Grasino ir reikalavo pinigų
Po šio įvykio Marijampolės policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mirties priežasties nustatymo.
S.Marcinkevičiaus skrodimą atlikęs Marijampolės teismo ekspertas konstatavo, jog mirtis įvyko dėl širdies ligos.
Po laidotuvių A.Marcinkevičienė buvo susitikusi su L.Šiugždiniene, kalbėjosi apie Stefano mirtį.
„Ji gynėsi, sakė, jog nuo dviejų ampulių diazepamo žmogus mirti negali“, – prisiminė pokalbį mirusiojo duktė Zarina.
A.Marcinkevičienė slaugytojai užsiminė, jog brangiai kainavo laidotuvės.
L.Šiugždienienė teigė, jog iš jos buvo reikalaujama pinigų ir grasinama, kad užtampys po prokuratūras ir teismus.
Slaugytoja tvirtino pokalbį įsirašiusi į mobilųjį telefoną, tačiau per neapdairumą neišsaugojusi.
L.Šiugždinienė dėl čigonų grasinimų net kreipėsi į prokuratūrą, tačiau byla buvo nutraukta.
Slaugytoja nesijaučia kalta
„Nesuprantu, kuo esu kaltinama, ir kaltės nepripažįstu“, – tvirtino čigonams išblaivinimo paslaugas teikusi L.Šiugždinienė.
Slaugytoja pabrėžė, jog S.Marcinkevičius mirė ne dėl jos veiksmų, o dėl savo sveikatos būklės.
Čigonų baroną kamavo aukštas kraujospūdis, aterosklerozė, buvo padidėjusios kepenys, blužnis. Medikai jam primygtinai rekomendavo nevartoti alkoholio, tačiau vyras to nepaisė.
Kaltinamajame akte prokuroras Arvydas Furmonas tvirtino, jog L.Šiugždinienė nusikalstamai nerūpestingai teikė paslaugą, kurią gali teikti tik stacionare dirbantys psichiatrai bei toksikologai.
Nepaaiškėjo, kodėl mirė
Toksikologijos centro gydytojas Robertas Badaras, liudijęs teisme, teigė: „Kiek susipažinau su situacija, aš labai gerai pagalvočiau, ar leisti, ar ne.
Diazepamas teoriškai galėjo sukelti mirtį.“
Toksikologijos specialistas išblaivinimo paslaugą apskritai vertina skeptiškai.
„Tai, ką sulašinate, šalina inkstai, o alkoholis skaidomas kepenyse. Lašelinės padeda tik 2 proc.“, – pabrėžė R.Badaras.
Teismo medicinos eksperto Janušo Rybalko teigimu, sunkiai apgirtusiam S.Marcinkevičiui (lavono kraujyje buvo 3,12 prom. alkoholio bei diazepamo pėdsakų), sergančiam lėtine išemine liga, diazepamas galėjo sukelti širdies ritmo sutrikimą ir mirtį.
Į veną suleisto diazepamo poveikis pasireiškia po 1–2 minučių.
L.Šiugždinienę ginančios advokatės atkreipė teismo dėmesį, jog S.Marcinkevičių mirtis ištiko po sulašinimo praėjus valandai ir 15 minučių.
Teismo medicinos specialistas Paulius Petreikis teigė, jog mirties priežastis buvo išeminės širdies ligos paūmėjimas.
Išteisino slaugytoją
Prokuroras A.Furmonas teismo prašė L.Šiugždinienei skirti 4 metus terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėti 3 metams.
Jo teigimu, kaltinamosios parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos duomenims ir keičiami pagal išgirstas aplinkybes, o S.Marcinkevičius mirė ne dėl sutrikusios širdies veiklos, bet dėl L.Šiugždinienės veiksmų.
Teisėjas Laimondas Noreika priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje nebuvo neginčijamų ir patikimų duomenų, jog S.Marcinkevičius mirė būtent dėl kaltinamosios veiksmų.
Mirusiojo kraujyje rasti diazepamo pėdsakai nebuvo tiesioginė mirties priežastis.
Išteisinamąjį nuosprendį apskundė ir Marijampolės prokuratūra, ir čigonų barono našlė.
Vaistai gali ir gydyti, ir nužudyti
Diazepamas yra psichotropinis vaistas, vienas preparatų, vartojamų gydant alkoholinę abstinenciją, sunkų ūminį nerimą, epilepsiją.
Ampulėse jį galima naudoti tik gydymo įstaigos stacionare, vaistinėse tabletės parduodamos pagal receptą.
Pastarųjų poveikis pasireiškia per pusvalandį. Į veną sušvirkšto diazepamo poveikis būna žaibiškas ir po kelių minučių nusilpsta.
Per lašelinę kartu su fiziologiniu skysčiu sulašintas diazepamas tokio staigaus poveikio neturi.
Bendras etilo alkoholio ir diazepamo poveikis gali būti mirtinas – galvos smegenyse nuslopinamas kvėpavimo centras, žmogus netenka sąmonės ir uždūsta.
