Dažni skambučiai, sekimas, įkyrus dėmesys, o kartą – ir tykojimas prie namų. Advokato padėjėjo Rolando Ambrozos iš Tauragės persekiojama atlikėja V.Martišiūtė jau kurį laiką gyveno neramiai.
„Yra toks vienas, kuris man baisus. Gal policijai pareiškimą reikės rašyti?“ – kartą naujojo savo draugo, buvusio policininko R.Pintverio paklausė 44 metų klaipėdietė.
Buvusi grupės „Studija“ atlikėja su R.Ambroza susipažino tvarkydama teisinius reikalus, susijusius su jos motinos palikimu.
Advokato biure Klaipėdoje užsimezgusi pažintis V.Martišiūtei buvo lemtinga. 53 metų R.Ambroza rodė dėmesį dainininkei, kurį laiką jie bendravo.
Šiemet sausio viduryje V.Martišiūtė susipažino su buvusiu policininku R.Pintveriu iš Vėžaičių miestelio (Klaipėdos r.) ir nutraukė ryšius su advokato padėjėju, liovėsi atsiliepinėti į jo skambučius.
Tačiau tauragiškis nenurimo – atlikėjos mobilusis telefonas nuolat skambėdavo.
V.Martišiūtė, pasikeitusi telefono numerį, tikėjosi atgauti ramybę, bet R.Ambroza ją pergudravo.
Advokato padėjėjas per telekomunikacijų bendrovę susiveikė, kad jo telefono numerio nerodytų tam, kuriam skambinama. Be to, jis įsigijo dar vieną telefoną.
Atstumtas pasijutęs R.Ambroza įviliojo dainininkę į pinkles. Vasario 15-osios rytą jos kūnas su šautinėmis žaizdomis buvo rastas išnuomotame automobilyje „Renault“, stovinčiame R.Ambrozos motinos namo kieme Tauragėje.
Tą patį vakarą Tauragėje apsuptas policijos pareigūnų R.Ambroza nusišovė iš legaliai turėto pistoleto „Makarov“.
Moteris bandė priešintis
„Kai toje mašinoje pamačiau kūną, man viskas tapo aišku. Vilma buvo apklota drabužiais, buvo matyti tik nedidelis lopinėlis pilvo“, – vakar lėtai rinko žodžius 45 metų R.Pintveris.
Draugės paiešką organizavęs ir joje dalyvavęs buvęs pareigūnas „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad jo draugė prieš mirtį galėjo kankintis.
„Ji priešinosi – kulka pataikė į ranką, matyt, bandė prisidengti. Dar šauta į krūtinę – pataikyta į plautį.
Vienas šovinys rastas automobilio salone – turbūt užpuolikas labai nervinosi, kad pametė vieną šovinį“, – kalbėjo R.Pintveris.
Prieš mirtį V.Martišiūtė galėjo būti išprievartauta.
Nors jos drabužiai, taip pat ir džinsinės kelnės, buvo užsagstyti, nebuvo apatinių kelnaičių. Moters rankos buvo surištos.
Automobilio salonas ir saugos diržas – kruvini. Pareigūnai dar aiškinasi, ar dainininkė buvo nušauta automobilyje, ar kitoje vietoje.
Gali būti, kad dainininkės kūną žudikas naktį ketino paslėpti.
Vasario 15-ąją įmonei, iš kurios išsinuomojo „Renault“, R.Ambroza nusiuntė žinutę, kad grąžins automobilį vasario 16-ąją. Taigi žudikas šaltakraujiškai planavo tolesnius veiksmus.
Ketino nužudyti ir konkurentą?
„Atvažiuokite ir jūs“, – šitokią R.Ambrozos rašytą žinutę vasario 12-ąją gavo R.Pintveris.
Jis rengėsi vykti ieškoti pradingusios draugės, tačiau ryšys nutrūko – advokato padėjėjas išjungė savo mobilųjį telefoną, nebeatsakė į žinutes.
Galbūt R.Ambroza siekė nužudyti ir R.Pintverį?
„Visko gali būti. Aš irgi turiu ginklą. Būtų įvykęs susišaudymas“, – atsakė buvęs pareigūnas.
Žinutės sulaukusį R.Pintverį apėmė bloga nuojauta.
Jis nerimavo nuo vasario 11-osios vakaro, kai V.Martišiūtė negrįžo į namus.
Tą dieną dainininkė autobusu Klaipėda–Šilalė, kuris važiuoja per Rietavą, išvyko į pokalbį dėl darbo.
Dėl susitikimo su ja susisiekė nepažįstama moteris.
„Aš vis dar nežinau, kas ta moteris. Turbūt ji yra R.Ambrozos pažįstama, galbūt – buvusi jo žmona? Ta moteris skambino iš vieno R.Ambrozos turėtų telefonų“, – aiškino R.Pintveris.
Kaip vėliau paaiškėjo, moterišku balsu galėjo kalbėti pats R.Ambroza.
Suartino kelionė į Olandiją
Praėjusią savaitę, kai sulaukė skambučio dėl darbo, V.Martišiūtė su draugu R.Pintveriu viešėjo Olandijoje.
Buvęs pareigūnas turi verslą – iš užsienio į Lietuvą gabena senovinius baldus. Kartu su juo į Olandiją parsivežti krovinio tą kartą vyko ir V.Martišiūtė.
Rimgaudą ir Vilmą kelionė dar labiau suartino.
Dainininkė socialiniame tinkle paskelbė, kad yra įsipareigojusi. Draugės puolė jos sveikinti, ji dėkojo. Šį įrašą ir susirašinėjimą su draugėmis galėjo pamatyti ir R.Ambroza.
„Matyt, jam pasisuko galvoje. Girdėjau, kad jis jautėsi nevykėlis – pažįstamiems prikaišiodavo, kad jį atstumia, jo nemėgsta. Nors vienišas nebuvo – kaimynai matydavo, kad į butą Tauragėje atsivesdavo moterų“, – pasakojo R.Pintveris.
Džiaugėsi darbo pasiūlymu
Sulaukusi skambučio dėl būsimo darbo V.Martišiūtė sutiko atvykti į sodybą Rietave – jai neva norėta parodyti vietą, kur ji būtų koncertavusi.
Tariamoji darbdavė žadėjo dainininkę po pokalbio parvežti į Klaipėdą.
„Vilma nenujautė nieko bloga – juk skambino ne vyras, o moteris. Norėjau ją pats nuvežti, bet Vilma patikino, kad nuvyks autobusu ir greitai sugrįš į Klaipėdą. Namuose jos laukti liko svečiai“, – pasakojo R.Pintveris.
V.Martišiūtė į darbo pokalbį vyko džiugiai nusiteikusi. Ji norėjo užsidirbti pinigų.
Gargžduose atlikėja turėjo sodo sklypą, ten planavo statyti namą ir kurti su nauju draugu bendrą ateitį.
Įsimylėjėliai planavo ateityje kartu ir koncertuoti – R.Pintveris ne tik užsiima baldų verslu, bet ir groja pobūviuose.
Sulaukė keistų žinučių
Kai autobusas vasario 11-ąją apie 17 valandą važiavo per Vėžaičius, V.Martišiūtė nusiuntė mylimajam žinutę. Kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo paskutinė.
R.Pintveris draugei paskambino po trijų valandų, tačiau ji neatsiliepė.
Nesulaukęs grįžtančios mylimosios buvęs pareigūnas vėlai vakare telefono numeriu, iš kurio buvo skambinta dėl darbo pokalbio, nusiuntė žinutę: „Kur Vilma?“
„Baliavojame“, – atskriejo atsakymas.
R.Pintveris skambino tuo pačiu numeriu, tačiau niekas neatsiliepė. Atsakymų jis sulaukdavo tik į žinutes.
Vidurnaktį buvęs pareigūnas nusiuntė žinutę, kad kreipsis į policiją ir rašys pareiškimą dėl dingusios draugės.
„Tuoj Vilma pati pareiškimą spręs“, – nesuprantamai parašė telefono savininkas.
„Nesilioviau bendrauti, norėjau, kad ryšys nenutrūktų, vis siunčiau žinutes. Atsakymai ateidavo keisti, tarsi juos rašęs žmogus būtų apsvaigęs nuo narkotikų“, – sakė buvęs pareigūnas.
Nuo vienos žinutės jis pakraupo. R.Pintveris paklausė, ar Vilma sveika, ar gyva. Atskriejo atsakymas: „Guli, nekalba.“
„Kai atsuku visus įvykius atgal, peršasi mintis, kad jau tada ji buvo negyva“, – atsiduso pašnekovas.
Važiavo ieškoti į Tauragę
Nesulaukęs grįžtančios draugės R.Pintveris dar šeštadienio naktį skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, vėliau – į policijos komisariatą.
Nerimavusiam vyrui buvo pasakyta: „Laukite, gal ji išvyko su kuo nors pasimatyti.“
„Tačiau aš tuo netikėjau“, – teigė pašnekovas, kuris pats ėmėsi ieškoti draugės ir paskelbė jos paiešką per socialinius tinklus.
Pirmadienį R.Pintveris dėl dainininkės dingimo parašė pareiškimą policijai.
Jau tada jis įtarė, kad prie to gali būti prisidėjęs advokato padėjėjas R.Ambroza iš Tauragės.
Vasario 14-ąją policininkai nuvyko į Tauragę, dairėsi ir po R.Ambrozos motinos kiemą, tačiau neapžiūrėjo jame stovinčio automobilio „Renault“.
Pagal V.Martišiūtės mobiliojo telefono signalą buvo atsekta jo buvimo vieta – tai R.Ambrozos butas Tauragėje, daugiabučio penktajame aukšte. Tačiau ten rastas tik telefonas.
Vasario 15-ąją pareigūnai kartu su R.Pintveriu grįžo į R.Ambrozos motinos namo kiemą ir geriau jį apžiūrėjo. Tada vienas pareigūnas ir pastebėjo automobilyje drabužių krūva pridengtą kūną.
„Vilmai gyvenime nebuvo lengva. Anksčiau ji gyveno užsienyje, buvo ištekėjusi už graiko, laukėsi kūdikio, bet patyrė persileidimą.
Ji neteko artimųjų, patyrė daug sunkumų, tačiau išliko optimistė, pilna energijos. Jos netekęs aš jaučiuosi labai blogai, man labai sunku“, – atsiduso buvęs policininkas.
Ilgai koncertavo svetur
Pirmuosius muzikinės karjeros žingsnius V.Martišiūtė žengė Klaipėdoje, Stepono Januškos vadovaujamoje grupėje „Studija“ – jos nare tapo prieš tris dešimtmečius dar būdama paauglė.
„Ji prisidėjo prie mūsų maždaug 1988-aisiais, gal dar anksčiau. Tuo metu dainavome Klaipėdoje, naktiniame bare „Neringa“. Prieš tai ji porą metų buvo mano mokinė – talentinga, guvi, labai greitai viską pagaunanti.
Kaip jauną talentą pakvietėme dalyvauti koncertinėje programoje. Su mumis ji dainavo gal kokį dešimtmetį“, – sukrėstas tragedijos „Lietuvos rytui“ vakar pasakojo S.Januška.
Kartu su „Studija“ V.Martišiūtė koncertavo ir užsienyje – Lenkijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Čia ji įsimylėjo graiką ir buvo už jo ištekėjusi. Dar kurį laiką moteris kartais dainuodavo su „Studija“, bet galiausiai pasirinko gyvenimą svetur.
V.Martišiūtė koncertuodavo Jungtinių Arabų Emyratų klubuose, restoranuose. Ten gyveno maždaug dešimtmetį, o tada grįžo į Lietuvą.
„Mūsų keliai scenoje keletą kartų dar buvo susikirtę – gyvo garso „Studijos“ koncerte, kurį filmavo televizija, leidžiant grupės albumą. Kartais kartu atlikdavome vieną kitą dainą. Vilmai dainą buvo parašęs mūsų gitaristas Gintautas Litinskas.
Jie buvo subūrę grupę, ketino koncertuoti, bet, kiek žinau, įvyko tik keli pasirodymai, – kalbėjo S.Januška. – Ją atsimenu kaip talentingą ir darbščią, užsispyrusią dainininkę.
Nuo mokyklos suolo ji buvo nusiteikusi tik dainuoti, žinojo, kad tai bus jos gyvenimas ir pagrindinis darbas.“
V.Martišiūtė kartais koncertuodavo su uostamiesčio grupe „Trys apelsinai“, kaip pritariančioji vokalistė dainavo su Irena Starošaite, Žilvinu Žvaguliu, Gyčiu Paškevičiumi.
„Tikėjau, kad ji taps populiaria dainininke“, – sakė S.Januška.
Nemažai laiko praleidusi užsienyje, o grįžusi namo dažniau koncertavusi uždaruose renginiuose V.Martišiūtė nebuvo gerai žinoma Lietuvos muzikos gerbėjams.
Draugės nebesusitiko
Artima draugystė atlikėją siejo su I.Starošaite. Jos anksčiau kartu koncertuodavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, net gyveno viename kambaryje. Vilma buvo I.Starošaitės draugė ir vaiko krikšto mama.
Paskutinį kartą jos matėsi prieš metus, o telefonu kalbėjosi praėjusį penktadienį.
„Ji man pasirodė laiminga, gerai nusiteikusi, pasidžiaugė, kad turi naują draugą. Sutarėme susitikti per Valentino dieną, antradienį. Jokio nerimo nepajutau.
Praėję metai Vilmai buvo sunkūs – palaidojo brolį, motiną, ištvėrė nemažai skausmų ir operaciją. Tuomet būdavo liūdnoka. O penktadienį taip linksmai kalbėjo. Sakiau, kad džiugu tave tokią girdėti, tačiau, deja, neteko pamatyti“, – graudinosi I.Starošaitė.
Pasimetė meilės trikampyje
Klaipėdietis advokatas Rimantas Kairys, kurio padėjėju pastaruosius kelis mėnesius dirbo R.Ambroza, vakar lankydamasis Šiauliuose pas artimuosius po mišių bažnyčioje nuvyko prie Kryžių kalno ir įsmeigė du kryželius skirtingose pusėse: vieną V.Martišiūtei, o kitą – buvusiam bendradarbiui R.Ambrozai atminti.
– Ar seniai pažįstate R.Ambrozą? Kaip ir kada jis pradėjo dirbti jūsų kontoroje? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Kairio.
– Jis pas mane pradėjo dirbti pernai lapkritį, o pažįstami buvome nuo 1991 metų.
Tuomet dirbau Tauragės prokuratūroje. Jis, atrodo, mokėsi Tauragės politechnikume ir su teise neturėjo nieko bendra.
Mus supažindino mano pusbrolis, kuris vėliau su dar trimis žmonėmis žuvo per kraupią automobilio avariją.
Paskui mūsų bendravimas nutrūko, nes išsikėliau į Plungę. Dirbau čia teisėju, o vėliau šias pareigas ėjau ir Klaipėdoje.
Kai kartą susitikome ir pasikalbėjome, priėmiau jį dirbti padėjėju. Nelabai noriai, tiesiog kolegiškai – mačiau, kad jis trokšta ką nors pasiekti teisės srityje.
Tiesą sakant, didelių jo perspektyvų neįžvelgiau, nebent būtų labai atkakliai dirbęs.
Tad Rolandui, kuris buvo baigęs magistro studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete Klaipėdoje, pasakiau: „Pamėgink.“
Tiesiog sutikau pagelbėti kaip senam pažįstamui. Neduodavau jam sudėtingų bylų: surašydavo pareiškimus, surinkdavo bylų dokumentus.
– Koks jis buvo žmogus?
– Nebuvo stiprus teisininkas, bet atrodė geros sielos – visada noriai padėdavo kitiems, patardavo, užjausdavo. Jis puikiai valdė kompiuterį, žmonėms sumontuodavo televizijos antenas.
– Tuo metu jis buvo vienišas?
– Žinojau, kad prieš penkiolika metų išsiskyrė, turėjo dukrą, ją mylėjo ir didžiavosi. Ji studijuoja neakivaizdžiai tame pačiame universitete kaip ir tėvas.
Gal prieš porą metų dukra patyrė nesėkmingą gimdymą. Rolandui tai buvo didžiulė trauma. Labai laukė savo pirmojo anūko.
Dukra išvyko gyventi į Angliją. Neseniai ji buvo atvažiavusi į sesiją. Rolandas dukrą pasitiko Palangoje – abu pas mane pagyveno kelias dienas.
– Tai Klaipėdoje jis neturėjo kur prisiglausti?
– Klaipėdoje jis buto neturėjo. Gyveno Tauragėje tėvų dovanotame bute J.Tumo-Vaižganto gatvėje.
Kažkada ir aš gyvenau tame pačiame daugiabutyje.
Klaipėdoje Rolandas nuomojosi patalpas mūsų advokatų kontoros apačioje. – kartais ten pernakvodavo.
– Kaip Rolandas susipažino su V.Martišiūte?
– Pernai mirė Vilmos motina, kuri vienam policininkui buvo paskolinusi 90 tūkst. litų, bet jis pinigų negrąžino.
Vilma, kaip turto paveldėtoja, iškėlė dėl to bylą. Klaipėdos apylinkės teismas ieškinį patenkino, bet apygardos teismas sprendimą panaikino, nes į procesą kaip tretieji asmenys nebuvo patrauktos Vilmos mirusio brolio dvi dukterys.
V.Martišiūtė bylinėjosi tik dėl jai priklausančios turto dalies, bet kaltinamasis sprendimą apskundė.
Tuomet V.Martišiūtė kreipėsi dėl teisinės pagalbos šioje byloje.
R.Ambroza negalėjo atstovauti Vilmos interesams šioje byloje, viską dariau aš, o jis padėjo.
Kitą savaitę ši byla turėtų būti nagrinėjama. Su Vilma buvome sutarę, kad po švenčių savaitgalį susitiksime ir viską galutinai aptarsime. Tačiau dabar viskas pasikeitė.
Bandėme susitikti ir anksčiau, bet Vilma paskambindavo man ir sakydavo, kad negalės atvykti, nes turi lėkti pas sergantį tėvą, jį pavalgydinti, sutvarkyti namus, išskalbti drabužius.
– Tai ši byla ir suvedė Vilmą su Rolandu?
– Taip. Viskas prasidėjo nuo tos bylos. Iš pradžių viskas atrodė gražu. Rolandas labai stengėsi, rinko reikiamus dokumentus. Labai džiaugėsi susipažinęs su Vilma, labai tuo didžiavosi, gyrėsi kitiems, kad turi tokią puikią moterį.
Jie kartu sutiko Naujuosius metus kaimo sodyboje Šilalės rajone. Ten Rolandas per daug išgėrė ir kažko prikrėtė, apšaukė ją, iškoneveikė, įžeidinėjo.
Kažkas juos abu parvežė į Tauragę, bet pernakvojusi Vilma septintą valandą ryto autobusu grįžo į Klaipėdą ir nusprendė viską baigti. Nuo tada ji ėmė Rolando vengti.
Vilma ne kartą sakė, kad juos su Rolandu sieja tik draugiški santykiai, bet jis įsivaizdavo kitaip. Matyt, jo jausmai jau buvo gerokai įsiliepsnoję.
– Ar R.Ambroza turėjo bėdų dėl alkoholio?
– Jis negerdavo dažnai, bet jei prisėsdavo – tai iki galo.
Vilma prašė jo atsikratyti šio potraukio, siūlė pagalbą.
– Kaip klostėsi poros santykiai po Naujųjų metų sutiktuvių?
– Rolandas labai sielojosi, bet tikėjo, kad viskas susidėlios sėkmingai, kad tai – tik laikini nesutarimai. Bet Vilma su juo nebebendravo.
Ji man skambino, guodėsi, kad jaučiasi nesaugi, kad Rolandas ją persekioja, laukia automobilyje prie namų.
Kartą sakė, kad iššoko iš mašinos ir puolė ją vytis. Vilma prašė patarimo. Sakiau, pasikalbėsiu, o jei situacija nesikeis, reikės kreiptis į policiją.
– Ar kalbėjotės apie tai su R.Ambroza?
– Taip. Ir labai rimtai. Juo labiau kad pasipylė klientų skundai dėl jo darbo: žmonės piktinosi, kad jis nepadaro, ką pažadėjęs, neparengia teismui ieškinių, nepateikia reikiamų dokumentų.
Rolandas skundėsi, kad jį užvaldė prasta nuotaika, kad anksčiau taip niekada nebūdavo, bet pažadėjo, jog viskas pasikeis.
Svarsčiau galimybę su juo atsisveikinti, pasiūlyti rinktis kitą darbą.
Kalbėjau ir dėl V.Martišiūtės. Aiškinau, kad ji yra mūsų klientė, o su klientais taip nesielgiama, tai nesuderinama su teisininko profesija. Perspėjau, kad mums teks atsisveikinti, jei situacija nesikeis.
Po to jis aprimo, ir Vilma man nebeskambino, nebesiguodė. Maniau, kad viskas susitvarkė.
– Kada su R.Ambroza bendravote paskutinį kartą?
– Praėjusį penktadienį, prieš pat kraupųjį savaitgalį. Jis pasakojo, kad susitiko su vienu klientu, kuriam buvo nepadaręs žadėtų darbų, pranešė, ką veiks artimiausiu metu, su kuo susitiks.
– Kaip sužinojote apie nelaimę?
– Antradienį man paskambino iš Tauragės automobilių nuomos bendrovės ir pasakė, kad Rolandas išsinuomojo „Renault“ ir pradingo.
Paskambinau jam, bet niekas neatsiliepė.
Tuomet sužinojau, kad paskelbta Vilmos paieška. Mane iškart apėmė negera nuojauta.
Susisiekiau su Vilmos draugu, ir pradėjome paieškas.
Tikriausiai Rolandas sekė Vilmos paskyrą „Facebook“, iš ten sužinojo, kad ji su nauju draugu buvo Olandijoje, kad jau susižadėjo, suprato, kad jam neliko jokių galimybių.
Matyt, pavydo apakintas atstumtas vyras tuomet ir sukurpė baisų keršto planą – iškviesti Vilmą į Rietavą dėl kažkokio būsimo koncerto.
Baisiausia, kad jis tam kruopščiai ruošėsi – mokėsi pakeisti balsą, treniravosi, kad jis atrodytų panašus į moters.
Atrodo, kad net skambino buvusiai žmonai ir klausė, ar jo balsas panašus į moters.
Niekada nebūčiau pamanęs, kad Rolandui gali kilti tokių minčių. Matyt, per menkai jį pažinojau.
– Ar Rolandas sakė, kad turi legalų ginklą?
– Sakė, bet maniau, kad tai – dujinis pistoletas. Niekada jis jokio ginklo nesinešiojo, bent nedemonstravo.
Nustebau sužinojęs, kad Vilma buvo nušauta „Makarov“ pistoletu.
To, kas nutiko, nebūčiau galėjęs net susapnuoti.
