Tokį klausimą Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) teisėjams
pirmadienį uždavė kalėti iki gyvos galvos nuteistas 60-metis Henrikas
Daktaras, pravarde Henytė.
Jis į VAAT kreipėsi ne tik dėl rašiklių, bet ir dėl to, kad atlikdamas
bausmę negali susidėti dantų. „Dantų neturiu jau ketverius metus. Ar aš
koks krokodilas, kad žąsį nekramtęs praryčiau?“
H.Daktaras Lukiškių tardymo izoliatoriaus (TI-K) dar praėjusių metų
pavasarį prašė iškviesti į kalėjimą odontologą, kuris galėtų jam sudėti
dantis. Tačiau toks nuteistojo prašymas buvo atmestas – esą H.Daktaro
sąskaitoje nėra pinigų dantų implantams, o į sąrašą tų, kuriems šios
paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai, Kauno nusikaltėlių šulas
nepatenka.
H.Daktaras savo sąskaitoje pinigų turėti negali, nes juos areštuoja
antstoliai, tačiau jis tikino, jog už dantų gydymą sumokėtų žmona arba
motina. Kalėjimo administracijai jis teigė galįs nurodyti ir odontologą,
kuris jam dantis sudėtų įkalinimo įstaigoje.
„Kalėjime yra visos tam reikalingos sąlygos, nėra tik gydytojo. Gal
administracija bijo, kad jis man kokių narkotikų neatneštų“, – teisme
svarstė Henytė.
Jis teigė, jog iš pradžių administracija bandė įgyvendinti jo prašymą
sutvarkyti dantis, tačiau vizito pas odontologą teko laukti septynis
mėnesius. Tuomet kalinys buvo nugabentas į Santariškių klinikas, kur
pacientą apžiūrėjęs gydytojas užrašė jį į eilę.
Kol H.Daktaras laukė savo eilės, pasikeitė tvarka, ir buvo nuspręsta
jį pirmiausia vežti į Pravieniškių pataisos namus, o iš ten – pas
gydytoją į Kauną.
H.Daktaras įsitikinęs, jog tai – valstybės lėšų švaistymas: „Mane visur
lydi konvojus, kol Santariškėse mane apžiūrėjo gydytojams, jie turėjo
laukti visą dieną, o kiek valstybei kainuos mano vežiojimas į Kauną?“
Lukiškių TI-K sprendimą neleisti jam taisytis dantų, H.Daktaras buvo
apskundęs Kalėjimų departamentui, kuris atsiuntė jį tenkinantį atsakymą.
Todėl H.Daktaro advokatas iš VAAT nusprendė atsiimti skundą dėl dantų
taisymo, tačiau H.Daktaras suirzo: „Man reikia dantų, negi aš čia dėl
rašiklio atvažiavau“.
Situaciją dėl rašiklio pats H.Daktaras vadino kurioziška: „artimieji man
atsiunčia vokų, popieriaus, pašto ženklų, bet kuo man rašyti, gal
plunksną į savo kraują pamirkyti?“.
Visus artimųjų siunčiamus rašiklius konfiskuoja kalėjimo prižiūrėtojai,
nes tokio daikto nėra daiktų, kuriuos galima atsiųsti iš laisvės, sąraše.
Lukiškių TI-K saugykloje jau saugoma 13 iš H.Daktarui skirtų siuntinių
išimtų rašiklių.
Pagal įkalinimo įstaigų taisykles, rašiklį jis turėtų nusipirkti
kalėjimo parduotuvėje, tačiau H.Daktaras tikino, jog tam nelieka pinigų.
„Į mano sąskaitą kas mėnesį pervedama 11,4 euro, tačiau juos
išskaičiuoja už elektrą. Administracija man pasiūlė: nežiūrėk
televizoriaus, turėsi už ką nusipirkti rašiklį“.
Henytė tvirtino, jog rašiklis jam būtinas – per mėnesį jis parašo
20-30 laiškų, bet to reikia rašyti skundus. „Aš bendrauju su pasauliu“,
– tvirtino iki gyvos galvos nuteistas Daktarų grupuotės vadeiva.
Jis sakė, jog rašiklį kartais pasiskolina iš kitų, tačiau to negali
prašyti iš kalėjime dirbančių pareigūnų, nes jie gali sulaukti nuobaudų:
„Kalėjime, kaip Seime – negali nieko nei imti, nei duoti“.
H.Daktaro advokatas Gintas Gustaitis įsitikinęs, jog tokia problema
iškilo dėl spragos įstatyme – sudarant leidžiamų daiktų sąrašą, rašiklis
galėjo būti paprasčiausiai pamirštas.
